Lietuvos ir visos Rytų Europos politiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime nuo pokario laikų yra tarytum neliečiamų temų. Viena iš jų – holokaustas ir su juo susijusi nacionalinė kaltė. Turbūt dar ne vieną šimtmetį lietuviai bus nuolat ir iš naujo šokiruoti to, ką praeityje yra darę jų tėvynainiai, prisidėję prie masinių žydų deportacijų ir susidorojimo. Visuomenės reakcija į istorines kaltes gali būti įvairi: nuo oficialiojo politinio diskurso (valstybinio lygio atsiprašymo), meninių šios temos interpretacijų iki šios temos ignoravimo.
Nekelia abejonių tai, jog pačiai žydų nacijai Antrojo pasaulinio karo poveikis yra tylos zona. Juk ką daro žmogus, kuris pats ar jo artimieji yra patyrę genocidą?! Įvykiai buvo tokie stiprūs ir sunkūs, kad daugeliui apie tai tiesiog yra sunku kalbėti. Trauminės patirtys niekada nebūna susijusios su kalbos pertekliumi – sakyti reikia tik tai, dėl ko esi tikras, tai, kas nesukelia jokių emocijų ir yra susiję tik su daiktiškąja konkrečia tikrove.
Kita vertus, būtina suprasti, jog neturime teisės smerkti tų žydų, kurie apie savo tautos patirtą genocidą kalba garsiai ir daug. Kas gali ir jaučiasi turįs teisę nutildyti tiek kančios išgyvenusius žmones?! Iš tiesų kaip netoli nuo kaltinimų "holokausto industrija" iki pačių lietuvių paniekos savo tautiečiams tremtiniams, kurie kartais kai kam atrodo irgi per daug kalbantys ir pernelyg emocingi.
Įpusėjus komentarą, skaitytojui reikėtų pagaliau atskleisti jo pretekstą. Tai – lenkų kino režisieriaus Pawelo Pawlikowskio filmas "Ida", nominuotas "Oskarui" ir keletui kitų prestižinių kino apdovanojimų. Šis kūrinys įdomus pirmiausia ne menine kalba ar puikia režisūra bei vaidyba, bet būtent holokausto ir kalčių dėl jo interpretacija.
"Ida" nustebino labai tikslia ir autentiška žydų ir lenkų santykių traktuote: jokio perspaudimo, jokio kalbos pertekliaus, svarbių niuansų paprastumas. P.Pawlikowskio kūrinys, rodomas Lietuvoje, labai tiksliai diagnozuoja mūsų istorinės ir moralinės sąmonės spragas. Vienas iš bandymų jas užpildyti – prieš dvejus metus pasirodęs Sigito Parulskio romanas "Tamsa ir partneriai", kuriam, lyg Ričardo Gavelio romanams, būdingas labai stiprus emocinis krūvis ir maksimali moralinių dilemų išraiška, beveik nieko nepaliekant tylai ir susimąstymui. Filmo "Ida" (ir dėl prigimtinio literatūros ir kino specifikos skirtingumo) režisierius elgiasi priešingai: beveik viskas palikta nutylėjimui ir vaizdo pirmenybei prieš verbalinę kalbą. Tiesa, S.Parulskis, kaip ir P.Pawlikowskis, sąmoningai supranta, kad kalbėjimas apie holokaustą tikras tada, kai prabylama vaizdu, o ne žodžiu.
Dar vienas, jau tiesiogiai su Kaunu susijęs bandymas byloti apie masines žydų žudynes – šviesaus atminimo teatro režisieriaus Stanislovo Rubinovo spektaklis "Diena ir naktis", pastatytas Kauno kameriniame teatre. Šio spektaklio literatūrinio pagrindo – pjesės "Duobė" – autorė yra jauna dramaturgė ir poetė Daiva Čepauskaitė. Ir rašytoja, ir režisierius itin akcentuoja žydų humorą, regis, beviltiškose situacijose, gebėjimą nepalūžti net pačiomis baisiausiomis, žmogiškumo ribas peržengiančiomis situacijomis. Kaip ir filme "Ida", D.Čepauskaitė veikėjams suteikia tik minimalią verbalinę raišką – pagrindinį darbą atliko teatro režisierius S.Rubinovas. Pjesėje beveik nėra ilgų monologų, atvirų svarstymų, nes viskas palikta buities detalėms, kurios ne pridengia pjesėje ir spektaklyje keliamus aštrius klausimus, o tik padidina jų keliamą įtampą. Pjesė "Duobė" ir spektaklis pagal ją "Diena ir naktis" artimi filmui "Ida" ir tuo, kad čia vengiama iracionalios saviplakos dėl istorinių kalčių. Kita vertus, jų ir nesikratoma.
Kai politiniai dokumentai, kuriuose apgailestaujama dėl holokausto, beveik praranda egzistencinę prasmę, kai daug kalbama apie senelių kaltę, meno kūrinys išlieka viena iš giliausių galimybių ugdytis moralinį jautrumą ir mokytis iš istorijos, kuri neretai yra asmeninė. Laikas holokausto praeities akivaizdoje iš mūsų nereikalauja ką nors aktyviai daryti – pakanka prisiminti ir byloti tiek, kiek būtina. Ir P.Pawlikowskio, ir S.Parulskio, ir D.Čepauskaitės bei S.Rubinovo kūriniai atveria ne plepančią, bet tylią atmintį, kurios prasminis krūvis yra maksimalus. Teatro, kino ir literatūros priemonėmis atmintis yra nuolat palaikoma ir stiprinama. O kol gyva atmintis, tol nemiršta ir pavienis žmogus, ir visa tauta. Holokaustas, būdamas pats baisiausias mirties siaubas, netikėtai įgalina gyvybę – net didžiausioje neviltyje ir tamsoje esama šviesos ir vilties spindulio.
Naujausi komentarai