Ar ilgai išgyvens kinas be scenarijaus? Pereiti į pagrindinį turinį

Ar ilgai išgyvens kinas be scenarijaus?

2016-06-03 14:00

Kiek daug kūrėjų pastangų įdedama norint sukurti intriguojantį siužetą, netikėtą filmo veiksmą, istorijos finalą, kitaip tariant, gerą, originalų kino scenarijų, neretai net visai pamirštant apie kur kas turtingesnį ir paveikesnį kūrinio formos potencialą. Nejaugi manome, kad geram kūriniui svarbiausia yra jo netikėta pabaiga? Ko gero, ne, tačiau vis tiek retas kuris norėtų sužinoti visas siužeto detales, jo pabaigą iš anksto, dar prieš žiūrėdamas filmą.

Tomas Genevičius
Tomas Genevičius / Archyvo nuotr.

Kam nėra tekę ištisus metus laukti mėgstamo režisieriaus ar aktoriaus naujo filmo pasirodymo, arba nekantrauti sužinoti tolesnį populiaraus televizijos serialo herojaus likimą (netgi tada, kai, pvz., sezono pabaigoje šis veikėjas patiria mirtiną dūrį į paširdžius). Vis dėlto ilgas žiūrovo laukimas ne visada pasiteisina ir kartais veda į visai priešingą nei susižavėjimas kūriniu būseną.

Kūrinio ir žiūrovo santykis formuoja nerašytas taisykles, etiką ir netgi kūrinio refleksijos cenzūrą. Pvz., internete populiarus terminas-įspėjimas spoileriai (lietuviškas atitikmuo – siužeto atskleidimas) – tai su pirmosiomis kino recenzijomis ir apžvalgomis portaluose ir forumuose susiformavęs reikalavimas neatskleisti svarbių filmo siužeto detalių arba bent jau apie tai įspėti kuo didesnėmis raidėmis. Dėl įspėjimo žalias, t.y. filmo dar nematęs, skaitytojas gali laiku – dar prieš prasidedant siužeto aprašinėjimui – nustoti skaityti straipsnį ir nepulti į apmaudą.

Garsus amerikiečių kino kritikas Jonathanas Rosenbaumas pastebi, kad siužeto atskleidimas egzistavo daug anksčiau – jau pirmuosiuose romanuose iki pat XIX a. literatūros kartu su skyrių pavadinimais buvo įprasta pateikti tam tikrus siužeto aprašymus, antraštes, iš anksto nurodančias, kas nutiks tame skyriuje. Pavyzdžiui, pagal tokią struktūrą parašytas ir Migelio de Servanteso "Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos", ir daugelis kitų romanų. Kodėl niekas dėl šios praktikos nesiskundė gerus tris amžius, kodėl tai pradėjo rūpėti internetinių kino apžvalgų rengėjams ir jų skaitytojams?

Pasak J.Rosenbaumo, dabartinėje siužeto atskleidimo reiškinio koncepcijoje slypi absoliuti siužeto viršenybė prieš filmo stilių ir formą. Siužeto atskleidimo teorijoje fikcija iškeliama aukščiau už ne fikciją, bet neaišku, kodėl būtent taip turėtų būti. Kodėl siužeto atskleidimu gali būti kokios nors siužeto detalės atskleidimas, bet ne filmo stiliaus ar kameros rakursų (tai, apie ką įprastai kritikai turi teisę kalbėti) nupasakojimas. J.Rosenbaumas teigia, kad žiūrovai, vengiantys siužeto atskleidimo, siekia patirti viską šviežiai lyg pirmą kartą, tarsi sugrįžti į savotišką kūdikystę, atgauti kažkokią nekaltybę. Tačiau, pastebi kritikas, norėdami patirti visišką palaimą, jie ne tik neturėtų iš anksto žinoti, apie ką bus filmas, bet ir kas jame vaidina, kas jį režisuoja ir net kurioje vietoje jis yra rodomas.

Vakarų kultūroje (kurios gilias pasakojimų ir istorijų tradicijas pratęsia ir kinas su televizija) stipriai įsigalėjęs požiūris, kad kūrinio poveikis bus tuo stipresnis, kuo siužetas netikėtesnis. Bet būna įvairiai.

Vienas įdomiausių XX a. amerikiečių rašytojų Kurtas Vonnegutas savo distopinėje satyroje "Galapagai" tyčia nesilaiko siužeto atskleidimo taisyklės – savo veikėjus, kurie netrukus mirs, jis pažymi žvaigždutėmis. Romanas kupinas unikalios autoriaus ironijos ir stulbinamų humanistinių įžvalgų, o pagrindinių veikėjų mirties netikėtumo eliminavimas (didelės svarbos naratyvinės detalės bet kokiame kitame kūrinyje) tik sustiprina egzistencinį ir elegišką šio kūrinio toną.

Visai priešingomis nuotaikomis neseniai praėję Lietuvos kino apdovanojimai "Sidabrinės gervės" jau kelerius metus iš eilės atsisako geriausio scenarijaus nominacijos. Lietuviško kino mirties paneigimais prasidėjęs renginys, kaip ir K.Vonnegutas, iš anksto pranešantis apie savo veikėjų mirtį, vienai pagrindinių nominacijų uždėjo žvaigždutę. Rengėjų nuomone, kuriai pritaria ir kino kritikai, profesionalios dramaturgijos, gerų scenarijų stoka yra viena didžiausių lietuviško kino problemų. (Žinoma, yra taisykles laužančių filmų, pastatytų be išankstinio scenarijaus; prie jų kūrėjų galima priskirti ir penkias Sidabrines gerves šiemet laimėjusį Šarūną Bartą. Pasak režisieriaus, kiekvienai scenai jis pasirašo tik po sakinį.)

Tikėkimės, kad ši būsena (gerų scenarijų stoka) laikina, ir lietuviškas kinas savo gyvybę įrodys ne tik skambiais pareiškimais, bet ir sulauks bent vienos geros istorijos (geriau dviejų – dėl intrigos) ne tik tam, kad kritikams būtų ką nutylėti, bet ir kino mėgėjams įdomiau žiūrėti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų