Kaunas, kaip ir kiti didieji Lietuvos miestai, vasarą būna apytuštis. Kultūros renginiai pasitraukia į labiau šiam sezonui tinkančius dvarus, bažnyčias ir kitas ne miesto centre esančias vietas.
Yra viena graži išimtis – Dainų šventė. Jos dainų ir šokių koncertai primena miestui, šaliai ir net pasauliui, kad mūsų šalis pirmiausia atpažįstama pagal dainas. Šiais metais Dainų šventė – jubiliejinė, aktualizuojanti 90 metų nutolusią pradžią tada jau nepriklausomos Lietuvos sostinėje Kaune. Tada ši šventė reiškė pirmuosius valstybės žingsnius. Nežinia, ar daug dabartinės Dainų šventės dalyvių ir klausytojų bei televizijos žiūrovų yra matę internete laisvai prieinamus kino kronikos kadrus, kuriuose užfiksuota pradžių pradžia. Kaip ir daugelis tarpukario Lietuvos kultūros reiškinių, Lietuvoje pirmoji Dainų šventė prisimenama retai. Jau pagal tuos kadrus matyti, kad tada brendo modernioji Lietuva, be kurios šiandien būtume nežinia kokia valstybė, nežinia koks kraštas...
Sovietmečiu, kaip ir kiti kultūros įvykiai, festivaliai, renginiai, Dainų šventė prievartauta kasmet ir sistemingai, bet net ir tada vis tiek nevirto izoliuotos ir uždaros visuomenės nomenklatūros įrankiu. Kaip mena Veronika Povilionienė, daina lietuvių kaimietį lydėjo visur, todėl Dainų šventė buvo išsigimusi tik savo repertuaro privalomąja dalimi, o ne prigimtiniu poreikiu dainuoti. Okupacija buvo per trumpa, kad Lietuvos kaimo žmogus, atsidūręs mieste, užmirštų savo šaknis. To, kas patirta vaikystėje, pamiršti neįmanoma – jokia prievarta, ideologija ar psichoanalizė negali taip laužyti arba keisti žmogaus. Rusų priespaudos metais, aritmetiškai skaičiuojant, pasikeitė tik dvi kartos: dainos gyvastis neužgeso. Argi ne unikalu, kad tarpukariu gimusios tradicijos sovietai neuždraudė, tik bandė transformuoti, pajungti savo tikslams? Sprendžiant pagal folklorinės ir moderniosios lietuvių dainos populiarumą šiandien, atrodo, kad okupantai ir čia patyrė fiasko.
Vėl nepriklausomoje Lietuvoje Dainų šventės vaidmenį geriausiai iliustruoja kino menininko Henriko Gulbino, istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus ir kitų kūrybinės komandos narių prieš kelerius metus Brazilijoje filmuotas televizijos laidų ciklas "Lietuvių pasaulio žemėlapiai: Brazilija". Vienoje iš šio ciklo laidų mulato gymio vyriškis brazilas, nekalbantis lietuviškai, sklandžiai ir labai melancholiškai lietuvių kalba dainuoja melodiją "Šaltinėlis" – dainą, kuri jam primena lietuviškas šeimos šaknis. Regis, jokių kitų priklausymo lietuvių tautai ženklų bei bruožų neišsaugojęs žmogus dainuodamas tampa lietuviu. Žiūrint šį fragmentą, pirmasis įspūdis prilygsta beveik stebuklui. Dainų šventės, kuriose skamba lietuviškos dainos, yra išsibarsčiusios po pasaulį lietuvių tautos vienybės liudijimas. Autentiškas, egzistencinis ir atveriantis erdvę plačiai jausti bendrystę. Ir tai nėra Dainų šventės pajungimas ideologijai, kaip buvo sovietmečiu, kai vienijanti daina tariamai turėjo jungti sovietines tautas, kurios neturėjo jokio bendro vardiklio, išskyrus okupacijos žymes. Šiandien Dainų šventės idėja yra nemeluojama vienybė. Tai itin aktualu tada, kai bendras valstybės klimatas yra toks, kad kitaip mąstančiojo ir kitaip vertinančio tikrovę individo požiūris yra nuvertintas. Dainuojant išnyksta paviršiniai interesai, pinigų kartos šiurkštumas – atgimsta atmintis ir pamatinės vertybės.
Dar viena trumpa istorija. 2001 m. Pietų Italijos mieste Neapolyje lietuvis, naudodamasis ausinuku, klausosi šviesios atminties Vytauto Kernagio dainos apie Kukutį, sukurtos remiantis neseniai mus palikusio Marcelijaus Martinaičio eilėraščiais. Šalia ant suolelio sėdi lietuvio kolega iš Albanijos ir kukliai pasiteirauja, kokia tai muzika. Lietuvis leidžia draugui paklausyti dainos fragmentą. Albanijos pilietis pakiliai sušunka: "Bet ši daina apie gyvenimo absurdą!" Stebėtinai taikli melodijos ir teksto charakteristika net tuo atveju, kai svetimtautis nemoka nė žodžio lietuviškai. Daina yra tai, kas slypi ne tik tautos, bet ir žmogiškumo genuose.
Kaip neprisiminus puikiosios Johno Lennono baladės "Imagine", kurios pagrindinė idėja – kad daina yra daugelio visuotinių problemų sprendimo būdas, kuris nieko nekainuoja ir niekada nereiškia prievartos. Naujausioji pasaulio istorija rodo, kad žymiosios grupės "The Beatles" legendos pamokos iki šiol neišmoktos. O štai mūsų kukli, trapi, todėl dar gražesnė Dainų šventė yra būtent šią idėją bent kelioms savaitėms tikrove paverčiantis reiškinys.
Yra renginių, kurie geriau jau būtų nereklamuojami; yra renginių, kuriuos labai svarbu reklamuoti; yra renginių, kurių reklamuoti jau nereikia, nes jie – kraujyje. Tad ir šį trumpą komentarą derėtų suprasti ne kaip akivaizdų Dainų šventės propagavimą, o kaip pasidalijimą tuo, kas lietuviška ir žmogiška.
Naujausi komentarai