Viename Lietuvos dienraščių prieš kelerius metus dabar jau Šviesaus atminimo profesorius Vytautas Vitkauskas publikavo straipsnį, pavadintą "Ritoj būs debesota". Savo tekste jis bandė priminti tai, kas šiandien mūsų šalies viešajame gyvenime daugelį jaudina mažiausiai – visiškai smukusį lietuvių kalbos kultūros ir etiketo lygmenį. Suprantama, daugiausiai kalbininko kritikos teko televizijos ir radijo laidų vedėjams ir žinių diktoriams.
Įdomu, kad profesoriaus mintys šiandien yra svarbios daug platesniame ir gilesniame kontekste: kol visuomenė galutinai baigia pamiršti kalbos taisyklingumo reikalavimus, ginčytis ėmė patys kalbininkai – vis labiau įsiplieskia karštos diskusijos dėl lietuvių kalbos raidos.
Bendrinės kalbos, kuriai tėra kiek daugiau nei šimtmetis (iki XIX a. pabaigos lietuvių kalba tebuvo tarmių įvairovė), specialistai ir toliau atkakliai tvirtina, jog išmokys taisyklingos viešosios kalbos bent jau tuos, kurie ją kasdien viešai vartoja.
Socialinės lingvistikos mokslininkai į problemą žvelgia visai kitaip: kalba yra natūralus ir gyvas darinys, kuriam reikia leisti vystytis ir jo nekonservuoti. Jei iš kalbos būtų atimta natūralios raidos galimybė, po pusšimčio metų Lietuvoje gyvenantys žmonės kalbėtų pasenusia kalba, kuri rodytų tik kultūrinį, politinį, filosofinį uždarumą. Sociolingvistų argumentai svarūs: daug prasmingiau yra ne sprausti kalbą į siaurus taisyklingumo rėmus, o ją atidžiai stebėti ir bandyti suprasti, ką besivystanti kalba rodo apie mūsų visuomenę. Pagaliau ne visada kalbos vartojimo taisyklės yra galutinė tiesa. Juk dažnai pasitaiko atvejų, kai viešai pasakomas vienas ar kitas neteiktinas žodis ar frazė, tačiau jis taip taikliai charakterizuoja kalbėjimo situaciją, kontekstą ir pačius pašnekovus!
Kalbos kultūros priežiūros specialistų argumentai irgi reikšmingi: leidus kalbai vystytis laisvai ir tos raidos nereguliuojant, gresia mažos lietuvių kalbos išnykimas. Iš karto prisimenamas prūsų pavyzdys ir daugybė kitų mirusių pasaulio kalbų. Besibaiminantieji dėl lietuvių kalbos išnykimo pabrėžia, kad mūsų bendravimo priemonei šiuo metu gresia kur kas didesnis pavojus nei sovietinės priespaudos metais – nejausdama socialinio ir politinio pavojaus išnykti, visuomenė kur kas atlaidžiau žvelgia į svetimų kalbų įtaką kasdieniam lietuvių kalbos vartojimui. Vis dėlto net ne mokslinių tyrimų rezultatai, o sveika nuovoka sako kad visiškai išvengti anglų kalbos poveikio lietuvių kalbai yra neįmanoma. O ir priemonės, kuriomis bandoma lietuvių kalbą "atitverti" nuo kitų kalbų, yra daugiau nei juokingos: dar neseniai periodiškai transliuotą nacionalinės televizijos kanalo laidą "(K)laidelė" turbūt derėtų vertinti kaip humoristinę, o ne dalykinę.
Paskutinis ir pats svarbiausias faktorius, palaikantis bendrinės kalbos išlikimo reikšmę, yra ES kalbų politika. Pagal jos principus visos Europos mažosios kalbos turi būti išlaikytos, didžiosios šalys narės neturi moralinės ir teisinės privilegijos ko nors diskriminuoti pagal kalbą. Tačiau aiškėja, kad šiuo atveju kalbos klausimai padeda charakterizuoti ne tik ja kalbančiuosius, bet ir jos politikos formuotojus: būtų keista ir juokinga matyti Lietuvoje besimokantį žmogų, tačiau atsisakantį mokytis kalbėti vokiškai ar angliškai, nes ES teisiniai principai garantuoja lietuvių kalbos išlikimą ir vartojimą kasdieniame gyvenime – toks jaunuolis būtų pasmerktas uždarumui ir izoliacijai. Taigi politiniai principai ir praktinė realybė yra suderinami tik rekomendacijose ir teisės aktuose. Pagaliau nereikia pamiršti, jog ES palaiko kalbų įvairovę, o ne vienos kalbos išlikimą kitos sąskaita. Taigi šiuolaikinė nuostata būtų tokia: nepamiršti lietuvių kalbos ir mokytis kuo daugiau užsienio kalbų.
Reguliuojamos ir laisvos kalbinės raidos svarstyklės krypsta į laisvės pusę ir dėl to, kad lietuvių kalba neturi tokios žanrinių registrų įvairovės, pagal kurią galėtume nesunkiai sluoksniuoti mūsų visuomenę į "proletarus", kaimo žmones ir intelektualus. Toks skirstymas yra visai suprantamas anglakalbiame Londone ar rusakalbėje Maskvoje, tačiau ne Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Tiesiog nuolatinė lietuvių kalbos "būtinosios ginties" situacija XX a. antrojoje pusėje užkirto kelią kalbinei įvairovei vystytis. Daugelis iš mūsų vis dar charakterizuojame nepažįstamus žmones pirmiausiai pagal drabužius ir išvaizdą, o ne pagal kalbėjimą; vis dar labiau vertiname,kaip žmogus pritampa prie aplinkos, įsilieja į kolektyvą, o ne individualumą, kurio stipriausias pagrindas ir yra kalba, nes joje koncentruojasi pasaulėžiūra, mąstymas ir jausmai. Be kalbos esame pasmerkti vienatvei. Taigi jei viešajai kalbai stinga individualumo, jei ja reiškiami tik kalbiniai šablonai, griežtas reguliavimas pagal taisykles tėra žingsnis atgal – paradoksalu, bet kartais prasmingiau yra ne griežtai planuoti nesuplanuojamą tikrovę, o leisti įvykiams tekėti sava vaga ir atidžiai stebėti, kokia ateitis mūsų laukia.
Naujausi komentarai