Rašydamas apie dailininkus, kurių meninė saviraiška dar nėra gausiai aptarta plačiajame meno kritikos diskurse, visada rizikuoji prarasti saugią kritiko poziciją. Vengti rizikos man draudžia tyrinėtojo smalsumas, nugalintis visas baimes ir abejones.
Savo minties čiuptuvais intuityviai artinuosi link jaunos menininkės, tapybos besimokančios pas garsų Kauno dailininką Antaną Obcarską, Linos Morkūnaitės-Vilkelienės kūriniuose suformuotų ir išskleistų magiškų pasakojimų.
Abstrakti kūrinių forma ir efemeriškus procesus bei patyrimus žymintys pavadinimai tarytum žaid