Kiek anksčiau parengtą vienintelės žiedinių lenktynių trasos Lietuvoje investicinį projektą išnagrinėjusios šios dvi sporto federacijos raštiškai išdėstė pagrįstas abejones jo finansiniu atsiperkamumu ir perspektyvomis pritraukti privačias investicijas.

Nors tiek LASF, tiek LMSF džiaugiasi, jog buvo sukurtas konstruktyvus dialogas su valstybiniu sektoriumi, tvirto susitarimo su ligšiolinės Vyriausybės įgaliotomis institucijomis pasiekti nepavyko.

Po jau minėto pirmojo raštiško kreipimosi įvyko nuotolinis konferencinis pokalbis su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministre Kornelija Tiesnesyte, investicinį projektą rengusiu Lietuvos sporto centru bei kitomis suinteresuotomis šalimis.

Per jį paaiškėjo būtinybė iš naujo realistiškai įvertinti projekto perspektyvas, todėl abi federacijos naujajame kreipimesi detalizavo opiausius klausimus ir pateikė savo pasiūlymus. LASF bei LMSF nuogąstauja, jog paliekant nepatrauklias ir neatsiperkančias sąlygas, kyla didelė rizika, jog renovacija neįvyks apskritai.

LASF bei LMSF nuogąstauja, jog paliekant nepatrauklias ir neatsiperkančias sąlygas, kyla didelė rizika, jog renovacija neįvyks apskritai.

Dviejų federacijų nuomone, jei tarp šiandienos prioritetų svarbiausiasis yra užtikrinti prastos būklės žiedo atnaujinimą, tai ne mažiau svarbus yra ir racionalus biudžeto panaudojimas.

Žinant, kad techninių sporto šakų infrastruktūrai ir taip skiriama nedaug finansų, privaloma apsaugoti valstybės bei sporto interesus, taip pat – neleisti lėšų švaistymo. Todėl pakartotiniame savo kreipimesi LASF su LMSF iškėlė tris pagrindinius klausimus, į kuriuos būtina atsakyti, norint užtikrinti žiedinių automobilių ir motociklų lenktynių tęstinumą Lietuvoje.

Pirmasis klausimas: likusi privati žemė valstybei priklausančio žiedo teritorijoje. Kaip daugeliui žinoma, istoriškai „Nemuno žiedas“ juosia tris trečiosioms šalims priklausančius sklypus: du iš jų yra miško paskirties, o trečiajame yra gyvenamoji valda. Rekonstruojant trasą būtina apginti visų šalių interesus, siekiant užkirsti kelią potencialiems konfliktams, o tam tėra vienas būdas – išpirkti privačius sklypus iki realių rekonstrukcijos darbų.

Antrasis klausimas: investicinio projekto neatitikimas realybei, kuomet vertinant atsiperkamumą nebuvo atsižvelgta į ilgą žiemos sezoną. Dėl meteorologinių sąlygų negalint vykti didelėms sporto varžyboms, prognozuojamos metinės pajamos, akivaizdu, jog bus mažesnės nei planuota. Iš to galima darytą išvadą, kad ir planuojamas trasos atsiperkamumas nebus toks, kokį investiciniame projekte numatė jį rengęs Lietuvos sporto centras. Juo labiau, projekte nurodomos pajamos yra daugiau hipotetinės, mažai pagrįstos realiais skaičiais.

Racionalaus lėšų panaudojimo klausimas: ar verta iškart ieškoti milžiniškų investicijų ir atnaujinti trasą pagal anksčiau parengtą techninį projektą, ar pasirinkti investuoti mažesnę sumą ir per trumpesnį laiką atnaujinti trasos asfaltą bei saugą, o likusią infrastruktūrą palaipsniui sukurti vėliau. Iki šiol buvo siekiama, kad trasa gautų FIA Grade III kategoriją, tačiau toks siekis turi savo kainą ne vien finansine išraiška. Pagal investicijų planą, dideli rekonstrukcijos darbai uždarytų trasą dviem-trims sezonams bei panaikintų vieną iš jos simbolių – posūkį per kalną, bendruomenėje žargonu vadinamą „viršūne“. Negana to, Lietuvai visiškai pakaktų ir ekonomiškesnio trasos bei ją supančio komplekso varianto.

„Nemuno žiedas“ yra vienintelė nuolatinė Lietuvos automobilių bei motociklų žiedinių lenktynių trasa, kurioje taipogi ilgus metus vyksta ir dviračių plento varžybos. Iki šiol tik simboliškai tvarkant trasą, jos dangos būklė vis prastėja, o nelygus paviršius nebeatitinka moderniai technikai skirtų reikalavimų. Lenktynių trasai gyvybiškai svarbus ir saugumo užtikrinimo faktorius – tai ypač aktualu motociklininkams.