– IQ – intelekto koeficientas – daugeliui žinoma sąvoka. Bet pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie EQ – emocinį intelektą. Paaiškinkite, kas tai yra?

– Kaip sako vienas mano kolega, IQ skirtas spręsti intelektualines užduotis ir pagal tai, kaip mes gebame spręsti tuos intelektualinius uždavinius, tas IQ ir matuojamas. EQ nusako tai, kaip mes sugebame spręsti emocinius uždavinius, kurie kyla mūsų gyvenime. Juk mūsų gyvenimas susideda ne tik iš mąstymo – jame gausu emocijų, kurias mes išgyvename. Gebėjimas spręsti emocinius uždavinius, valdyti savo emocijas, suprasti save ir kitus, ir yra emocinis intelektas.

– Bet ar emocinius uždavinius reikia kažkaip spręsti? Juk emocijos tiesiog yra, mes jas priimame arba nepriimame.

– Štai čia ir bėda. Jeigu nepriimame emocijų, jos vis tiek vienaip ar kitaip mus veikia. Dažnai galvojame, kad esame labai racionalūs žmonės, bet iš tiesų esame ir labai emocionalūs. Daugeliu atvejų gyvenimiškus sprendimus mes priimame remdamiesi emocijomis, o ne protu.

Yra toks įdomus mokslininkų aprašytas atvejis apie žmogų, kurio smegenų sritis, atsakinga už emocijas, patyrus traumą nebeveikė. Jis galėjo logiškai analizuoti informaciją ir mąstyti. Pavyzdžiui, spręsdamas, kurioje kavinėje valgyti, jis mąstė apie atstumą iki tos maitinimo įstaigos, joje gaminamų patiekalų meniu, lygino skirtingose kavinėse ruošiamų patiekalų kainas, viską galėjo intelektualiai apsvarstyti, tačiau, atėjus laikui pasirinkti, kur valgyti, jis negalėdavo. Taip buvo todėl, kad žmogus nejautė daugumai įprasto emocijų impulso: "Noriu šito."

Turi būti pusiausvyra. Kai protas papildomas emociniu intelektu ir, priešingai, emocinis intelektas papildomas protu, tada pasiekiame harmoniją.

Taigi, analizuoti galime ir be emocijų, tačiau nejaučiant jų sprendimą priimti bus sudėtinga. Tai įrodo, kad žmogus yra valdomas ir emocijų, o ne tik logikos. Net jeigu iš šalies atrodo, kad žmogus vadovaujasi tik logika, jis taip pat jaučia emocijas ir remiasi jomis priimdamas sprendimus.

Emocijos kontroliuoja mūsų elgesį. Jei mes kažko bijome, galime to vengti. Ko mes vengiame? Nemalonaus išgyvenimo ir pojūčio – štai ta emocija mums nemaloni, stengiamės jos išvengti. Bet kaip dirbti su tomis emocijomis, kaip pakreipti emocijas tam tikra linkme, mūsų tiesiog niekas nemoko – kur kas dažniau mus moko remtis protu. Tačiau bet kuriuo atveju emocijos – tiek socialiniame gyvenime, tiek darbuose – mus smarkiai veikia. Mes galime intelektualiai pamąstyti apie kažkokį darbą, bet ženklas, kad aš tikrai noriu tuo užsiimti, vis tiek bus kažkokia emocija. Renkamės bendrauti su tais žmonėmis, su kuriais mums malonu, su kuriais mes gerai jaučiamės. Ir net pačiam su savimi būti malonu, kai jaučiame harmoningas emocijas, ramybę, atsipalaidavimą. Tad visa tai labai smarkiai susiję su emocine sfera, o ne tik su mąstymu. Žinoma, mąstymas daro įtaką mūsų emocijoms.

– Bet juk vieni žmonės labiau emocionalūs, kiti – racionalūs, vieni remiasi labiau emocijomis, kiti – racionalumu. Ar galima teigti, kad vieni ar kiti elgiasi neteisingai?

– Aš nedrįsčiau sakyti, kas yra geriau – būti aukšto intelekto ar turėti aukštą emocinį intelektą. Turi būti pusiausvyra. Kai protas papildomas emociniu intelektu ir, priešingai, emocinis intelektas papildomas protu, tada pasiekiame harmoniją.

Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie labai emocionalūs, – jiems galbūt reikėtų išmokti valdyti tas emocijas, nes dažnai susitapatinus su emocijomis ir nemokant jų valdyti bei tinkamai išreikšti, jos pradeda valdyti mus. Žmogus greitai užsidega, paskui tos emocijos vedamas perdega, pradeda jausti apatiją. Atsiranda toks emocinis chaosas. O kitas žmogus, kuris remiasi vien tik protu, gali nejausti gyvenimo džiaugsmo, nes jis viską stengiasi daryti teisingai, kaip reikia, bet todėl, kad neįsiklauso į savo emocijas ir pojūčius, nejaučia emocinio pasitenkinimo. Todėl visada reikia ieškoti pusiausvyros ir išsiaiškinti, kokias savybes reikėtų išvystyti, kad pajaustum tą harmoniją, kai protas ir širdis eina išvien.

– Kad nekiltų emocinis chaosas, kai vadovaujamės vien emocijomis, jas reikėtų išmokti valdyti ir suvokti?

– Taip. Svarbu suvokti priežastis, iš kur kyla tos emocijos, ir skirti daugiau dėmesio savo emociniam pasauliui. Pirmas žingsnis – susipažinti su savo emocijomis. Ir paskui jau žiūrėti, kaip tas emocijas galime paveikti – kokia veikla suteikia teigiamų emocijų, ko vengiame, kodėl vengiame. Taip pat reikia mokytis priimti neigiamas emocijas. Ne bėgti nuo jų, o jas išgyventi ir tiesiog paleisti, kad jos neužsibūtų mumyse, mūsų kūne. Neigiamas emocijas išgyvenus, jos ištirpsta, praranda įtaką.

– O jeigu nemokame su jomis susitvarkyti, jas išgyventi ir paleisti, ką jos tada daro?

– Jos veikia mus, ir toli gražu ne teigiamai. Galime jausti nuolatinį nerimą, nepasitenkinimą, aiškiai nesuvokdami priežasčių. Tai vengimo rezultatas. Kol mes neišgyvename tų emocijų ir nepriimame jų, jos daro neigiamą įtaką mums.

Jeigu mes standartiškai pajaučiame kažkokią baimę, stengiamės apie tai negalvoti, nukreipti mintis kažkur kitur arba vengti tų neigiamų emocijų šaltinio. Taip, jis gali būti išorinis, bet lygiai taip pat gali būti ir kažkokia gyvenimiška tema – mums nemalonu apie tai galvoti, tarkime, kažkokie prisiminimai.

Yra toks paprastas pratimas: reikia tiesiog stebėti tą emociją ir pojūtį. Galima net sąmoningai sukelti savyje – prisiminti situaciją, kai buvo labai blogai, ir pabandyti būti toje negatyvioje emocijoje. Po kurio laiko tampa sunku išlaikyti tą neigiamą būseną. Tas neigiamas pojūtis tiesiog praeina, išnyksta. Tad tai, nuo ko mes visą laiką bėgame, tampa nebebaisu, kai mes savyje priimame.

– Ilgalaikis neigiamų emocijų poveikis gali būti fiziniai organizmo sutrikimai, somatinės ligos ir panašiai?

– Taip, tie negatyvūs pojūčiai, įtampos laikosi mūsų kūne. Todėl svarbu aptikti, kokioje jūsų kūno dalyje yra ta neigiama emocija, ir tiesiog ją stebėti. Juk jeigu mes jaučiame baimę – tai yra psichofiziologija – mūsų kūnas įsitempia. Ta nuolatinė įtampa keičia ir visus mūsų psichofiziologinius procesus, o kaip rezultatas atsiranda psichosomatinių sveikatos sutrikimų. Juk ne be reikalo sakoma: jeigu nuolatos nerviniesi, gali skaudėti skrandį, jei nuolatos jauti įtampą – galvą ir t.t. Psichika ir mūsų sveikata labai glaudžiai susijusios.

Kelias: M.Gaudiešiaus teigimu, ugdant emocinį intelektą galima pakeisti gyvenimą į gerąją pusę. Mariaus Gaudiešiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Žmonės, kurie nesugeba suvaldyti savo emocijų, neretai renkasi tokius paprastus būdus, pavyzdžiui, pradeda vartoti alkoholį ar psichotropines medžiagas. Ar tai reiškia, kad negebėjimas susikalbėti su savimi veda į priklausomybes?

– Taip. Kiekvienas žmogus turi tokią įgimtą savybę – jis nori gerai jaustis. Alkoholis, narkotikai suteikia savotišką prieglobstį nuo tų visų neigiamų emocijų, žmogus kurį laiką pasijaučia gerai. Bet svaigalų poveikis praeina, ir žmogus vėl jaučia tą nerimą, nes priežastis nepašalinta, ji lieka mumyse. Ir turime tą besikartojantį scenarijų – pajutus įtampą norima ją numalšinti, o žinomas tik tas vienintelis būdas.

– Kai kurie žmonės, naudodamiesi savo emocijomis, manipuliuoja kitais, pavyzdžiui – man liūdna, pasirūpinkite manimi.

– Kaip kažkas žino, kad gali pasigerinti nuotaiką išgerdamas alkoholio, taip kitas žino, kad gauti kitų dėmesio galima apsimetant, jog tau blogai. Taip žmogus nesąmoningai ieško, kaip patenkinti tą emocinio kontakto poreikį, kuris yra įgimtas.

Kai kurie žmonės net ir pykstasi dėl to, kad išgyventų kažkokias bendras emocijas. Jie nemoka pozityviai sukurti teigiamų emocijų ir išgyvenimų kartu, todėl kuria neigiamas. Bendri išgyvenimai žmones suartina, ir nesvarbu, ar jie yra negatyvūs, ar pozityvūs. Tad net barniai gali būti būdas patirti bendras emocijas.

– Užslopinti emocijas, tikinti save ir kitus, kad man viskas gerai, nėra teisingas kelias?

– Emocijų neigimas prie gero nepriveda. Jeigu mes slopiname neigiamas emocijas, mes kartu slopiname ir savo galimybę išgyventi teigiamas emocijas. Todėl visose praktikose, kurios lavina emocinį intelektą, yra svarbus sąmoningas gebėjimas priimti bet kokias emocijas. Juk mes neišvengiamai gyvenime patirsime jų visą spektrą – nuo blogų iki gerų. Svarbiausia mokėti su tomis emocijomis nesusitapatinti.

Nereikia gyventi baimėje – reikia mąstyti pozityviai ir adekvačiai, nukreipti savo psichinę energiją į dalykus, kuriuos gali kontroliuoti, ir bandyti daryti tai, kas tau patinka.

Gebėjimas jausti ir priimti negatyvias emocijas turi ir teigiamų pusių. O jeigu mes vengiame tų neigiamų emocijų, uždarome visą savo emocinę sferą, tad tuo pat metu mums sunku jausti ir teigiamas emocijas. Net kai esame kažkur šaunioje vietoje, visi aplink linksmi, bet mes vis tiek jokių emocijų nejaučiame, nes esame užslopinę savo emocinę sferą. Tad ta emocinė sfera visomis savo išraiškomis yra labai svarbi gyvenimo sudedamoji dalis.

– Emocinis intelektas – dalykas, kurio reikėtų mokytis nuo vaikystės?

– Nemanau, kad kažką pradėti mokytis gali būti vėlu. Kaip tik galima praturtinti savo gyvenimą. Būtent vyresni žmonės užduoda sau tokius prasminius gyvenimo klausimus. Jie pastebi, kad kopė karjeros laiptais, uždirbo pinigus, o tas laimės pojūtis taip ir neatėjo. Labai dažnai taip būna. Tad labai gerai, kad dabar populiarėja tos žinios – meditacijos, emocinio intelekto lavinimas – kurios padeda lavinti būtent tas savybes, kad žmogus galėtų džiaugtis gyvenimu.

Mokyti emocinio intelekto reikia ir vaikus, nes emocijos lydi mus visą gyvenimą, tiesiog skirtingais gyvenimo etapais mes skirtingai tas emocijas interpretuojame.

Vos gimę pradedame jausti emocijas ir išgyvenimus. Mažyliams svarbi neverbalinė komunikacija, šypsenos, prisilietimai. Jaunystės etape mums svarbu surasti draugų, bendraminčių, jaunimui svarbūs socialiniai poreikiai – jie nori priklausyti kažkokiai grupei, nori jaustis ten priimti, svarbūs.

Vėliau, kai šiek tiek suaugame, ateina laikotarpis, kai mes darome karjerą, pradedame kurti šeimą, ieškoti partnerio. Tada reikia susirasti mėgstamą veiklą, darbą, kad turėtume energijos, kad būtume užsivedę dirbti, kad galėtume kurti harmoningus santykius, kurie paremti labiau pozityviomis emocijomis ir išgyvenimais nei kažkokiais barniais ir konfliktais.

Lygiai taip pat darbe reikia jausti tą teigiamą energiją ir emocijas – tai daug geriau, nei eiti į darbą kiekvieną dieną, bet jausti tuštumą ir jokios prasmės to, ką darai. Ateina brandos amžius – plačiau mąstome apie gyvenimą, apie buvimą su savimi, keliame kažkokius filosofinius klausimus apie savo būtį, apie gyvenimo prasmę. Vėlgi tai susiję ne tik su tuo, kai mąstome apie gyvenimą, bet ir kaip jaučiamės.

Tad kiekvieną gyvenimo etapą mus lydi emocijos – tiesiog į skirtingas veiklas jas labiau nukreipiame ir skirtingus dalykus akcentuojame.

– Pastaruoju metu daug emocijų patiriame visi ir dažniausiai jos – ne pačios geriausios. Kaip tas emocinis intelektas gali padėti mums šiandienėje – karantino – situacijoje?

– Saugumo poreikis yra mūsų pagrindinis poreikis. Ir dabar tiek daug visokios negatyvios informacijos, kad kiekvienas jaučia savotišką grėsmę savo gyvybei. Tiesa, labiau įsivaizduojamą nei ta liga iš tiesų pavojinga. Taip, ji yra, taip, yra tikimybė užsikrėsti, bet ji nėra tokia didelė, kaip mes įsivaizduojame nuolatos girdėdami negatyvią informaciją. Tas nuolatinis negatyvios informacijos srautas neigiamai veikia mūsų emocijas, nes jaučiame grėsmę gyvybei.

Tiesiog reikėtų mažiau skaityti laikraščių, portalų, mažiau žiūrėti žinių. Galima pasižiūrėti kartą per dieną arba kas kelias dienas, ir užsiimti tuo, kas tau patinka: medituoti, eiti pasivaikščioti, sutelkiant dėmesį į dabarties momentą, į savo kūno pojūčius. Tiesiog daryti tai, kas patinka ir suteikia malonių emocijų.

Tai, apie ką mes mąstome, daro įtaką mūsų savijautai. Tačiau žmogus turi galimybę pasirinkti: mes galime sąmoningai valdyti savo dėmesį, susikoncentruoti į dabarties momentą, o dažniausiai čia ir dabar niekas realiai negresia, arba leisti baimei užvaldyti mūsų vaizduotę. Vadinasi, žmogus, jeigu tik nori, sugeba galvoti apie kažkokius malonius dalykus, pavyzdžiui, ką aš darys, kai pasibaigs karantinas, arba tiesiog sugeba pasinerti į kokią nors veiklą ir negalvoti apie baimes.

Tačiau jeigu jis savo subjektyvioje realybėje dienų dienas praleis galvodamas apie tai, kas čia atsitiko, – kiek žmonių serga, kiek užsikrėtė, kiek numirė, ir jeigu suks galvoje nuolatos tokias mintis, tai natūralu, kad baimė bus. Bet jeigu jis sąmoningai nukreips dėmesį į kitą veiklą, į ją pasiners, jo būsena pasikeis. Nėra veiklos? Tiesiog išeikite pabėgioti ar pasivaikščioti ir visas savo mintis sutelkite būtent į bėgimą.

Tai, apie ką mes mąstome, daro įtaką mūsų savijautai.

Kita išeitis – pasitelkti logiką: jeigu saugosimės, elgsimės, kaip patariama, neužsikrėsime, nesusirgsime. Tik ta logika toks apgaulingas dalykas. Pavyzdžiui, žmonės labiau bijo skristi, nei važiuoti automobiliu. Tačiau statistiškai skraidyti yra žymiai saugiau, nei važiuoti mašina. Tad klausimas – kokius paveiksliukus mes toje savo subjektyvioje realybėje paišome, ką mes galvojame ir kaip interpretuojame? Jeigu tikimės kažkokio blogiausio varianto, atsiranda baimė, bet jei įsivaizduojame, kad automobiliu iš punkto A į punktą B nuvažiuosime saugiai, dėl to jokių baimių nekyla.

Tad nereikia gyventi baimėje – reikia mąstyti pozityviai ir adekvačiai, nukreipti savo psichinę energiją į dalykus, kuriuos gali kontroliuoti, ir bandyti daryti tai, kas patinka.