„Europos Sąjungos kontekste mes visai neblogai atrodome, nes toks rezultatas yra žemiau vidurkio, tad tai – visai neblogai. Aišku, tas pagerėjimas, palyginti su 2018 metais, yra nedidelis – 0,6 procentinio punkto, bet vėlgi turime suprasti, kad ilgus metus Lietuvoje tas atotrūkis tik augo, jis pradėjo mažėti tik pastaraisiais metais. Aš labai norėčiau pasakyti, kad atotrūkis tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio sumažėjo dėl to, kad Lietuvoje padaugėjo lyčių lygybės, bet to nepavyksta pasakyti, nes visi indeksai, visi duomenys signalizuoja, kad su lyčių lygybe Lietuvoje progreso nėra, šita sritis yra pakankamai apleista ir pokyčių niekaip nematome“, – sakė tarnybos atstovas.

Anot pašnekovo, pamažu atsiranda vis daugiau verslo organizacijų, valstybės įstaigų, kurios susidomi lygiomis galimybėmis ir kaip jas diegti savo įmonėje, bet tai – tik saujelė darbdavių, kuriems iš tikrųjų rūpi, kaip sumažinti darbo užmokesčio atotrūkį tarp vyrų ir moterų.

„Nepasakyčiau, kad situacija darbo rinkoje lyčių lygybės ir atlyginimų požiūriu atsirado dėl to, nes visi tapo sąmoningi ir pradėjo iš tikrųjų žiūrėti, matuoti tuos atotrūkius ir galvoti, kaip lygiau paskirstyti atlyginimą už vienodą ar panašų darbą. Ką mes matome ir ką ekonomistai šneka, kad šitie pokyčiai tarp vyrų ir moterų atlyginimų įvyko dėl makroekonominių priežasčių – didėjo vyrų nedarbas, ypatingai regionuose. Matome, kad moterų nedarbas šiek tiek mažėjo 2019 metais, taip pat viešojo sektoriaus atlyginimų kilimas, jis taip pat prisidėjo prie to, kad moterų atlyginimai augo šiek tiek sparčiau nei vyrų“, – priežastis vardijo D. Paulauskas.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos eksperto teigimu, jo nenustebino Statistikos departamento pateikti duomenys, kad didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis pernai buvo finansinės, draudimo veiklos įmonėse bei informacijos ir ryšių bendrovėse.

„Tradiciškai tokie duomenys ateina, kiekvienais metais mes matome labai panašų reitingavimą. Finansų, draudimo veikla, informacijos ir ryšių – jos visada yra tos, kur atlyginimų atotrūkis yra didžiausias. Pasakyti, kodėl būtent jose, pakankamai sudėtinga, pats esu klausęs bankų atstovų, kodėl būtent jų sektoriuje yra tokia situacija. (...) Turbūt reikėtų atskiro tyrimo, įvertinimo, kodėl situacija yra tokia“, – Eltai sakė jis.

Iliustracijai D. Paulauskas pateikė pavyzdį apie neseniai Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) paskelbtą tyrimą. Tarnyba, kaip pasakojo pašnekovas, finansų ir draudimo sektoriaus įmonėse atliko patikrinimus, susijusius su darbo užmokesčiu. Išvadose, anot tarnybos atstovo, buvo konstatuota, kad įmonės lygių galimybių priemones įgyvendina formaliai, taip pat buvo užfiksuota atvejų, kai moterims nebuvo mokamas vienodas darbo užmokestis už vienodą ar tos pačios vertė darbą.

D. Paulausko manymu, tam, kad moterų ir vyrų atlyginimų užmokesčio atotrūkis mažėtų sparčiau, o bendra situacija šalyje dėl lyčių lygybės gerėtų, trūksta lyderių svarbiausiose valdžios institucijose. Pasak pašnekovo, būtinas ir suvokimas – lyčių lygybė yra itin svarbi viešosios politikos sritis ir jai būtina skirti atitinkamą dėmesį.

„Šitas klausimas (lyčių lygybės – ELTA) yra paliktas be lyderio ir mes valdžios sluoksniuose neturime kalbančių žmonių, kuriems tikrai rūpėtų šitas klausimas. Visgi noriu priminti, kad lyčių lygybė yra tokia pat svarbi viešosios politikos sritis kaip ir kitos. Jei kovojame su korupcija, ekonominiu šešėliu, nedarbu, tai mes turėtume lygiai taip pat kovoti su lyčių nelygybe, nes tai liečia visą mūsų visuomenę, nekalbame apie kažkokias mažas suinteresuotų asmenų grupeles. Kadangi nežiūrime į šitą temą rimtai, neturime lyderių, todėl ir stagnuojame“, – teigė D. Paulauskas.

Kaip penktadienį pranešė Statistikos departamentas [6], praeitais metais moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis šalies ūkyje, neįskaitant žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės įmonių, sudarė 12,4 proc. ir, palyginti su užpernai, sumažėjo 0,6 procentinio punkto.

Anot departamento, didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis buvo finansinės ir draudimo veiklos įmonėse – 36,3 proc., informacijos ir ryšių – 30,2 proc., žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo – 26,8 proc.