Ar kelių tūkstančių svetur dirbančių mūsų bendrapiliečių neplanuotos korona atostogos pasibaigs kartu su pandemijos pabaiga ir jie vėl išvyks, o gal dalis jų liks ir atšviežins darbo rinką?

Pamodeliuoti galimą situaciją paprašėme emigracijos priežastis tyrinėjusį Vytauto Didžiojo universiteto sociologą dr. Dainių Genį.

Sunku prognozuoti

– Tyrėte, kodėl emigruoja mūsų bendrapiliečiai. Jei žinome, kokios pagrindinės to priežastys, gal, remiantis ekonomikos nuokryčio Lietuvoje ir kitose šalyse prognozėmis, galima pamodeliuoti, kaip dabar elgsis grįžusieji – pasibaigus pandemijai vėl išvažiuos ar ieškos darbo čia?

– Kol neaišku, kokiu būdu ir kaip sėkmingai šalys tvarkysis su COVID-19 padariniais, sunku prognozuoti migrantų elgesį. Pernelyg daug nežinomųjų. Remiantis ankstesniais tyrimais, akivaizdu, kad labiausiai pažeidžiami sluoksniai ir vėl ieškos tvaresne socialine apsauga pasižyminčių šalių, kiti žvalgysis geriausių darbo rinkos pasiūlymų, treti – saviraiškos galimybių.

Būtent šios trys grupės, gana skirtingos savais pasirinkimais ir jų argumentacija, išsiskyrė ankstesniuose mūsų tyrimuose. Taigi anaiptol ne visi ieško lengviausio sprendimo, kiti labiau rūpinasi galimu savo indėliu visuomeniniam gėriui puoselėti. Juolab kad emigracija gerokai pagerino materialinę padėtį, o gal ir sustiprino šį pasiryžimą. Suvokiant pokrizinį laikotarpį kaip naują pradžią, savotišką restartą, kai šalims ir jų vyriausybėms reikės peržiūrėti grįžimo į normalią padėtį koncepcijas ir to siekimo strategijas, ko gero, galima sakyti, kad kiekviena šalis, taip pat ir Lietuva, turės aibę galimybių grįžusiems. Tik klausimas, kaip pavyks su tuo susidoroti.

Būtent šis segmentas – mobilūs darbuotojai sienų uždarymą išgyvena skaudžiausiai tiek materialiai, tiek ir psichologiškai.

– Dalis emigrantų grįžta, paskui vėl išvažiuoja. Ar daug tokių žmonių?

– Tokių globaliai mobilių, nepernelyg priklausančių nuo lokacijos ir nuolat judančių piliečių dalis, regis, buvo auganti ikikriziniu laikotarpiu. Tačiau COVID-19 gerokai pakoreguos jų gyvenimo būdą. Būtent šis segmentas – mobilūs darbuotojai sienų uždarymą išgyvena skaudžiausiai tiek materialiai, tiek ir psichologiškai. Šiai grupei pandemija smogė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kol kas nėra duomenų, leidžiančių apčiuopti padarinius, bet tikėtina, kad jie bus stiprūs. Vilties teikia, kad ši grupė paprastai yra gebanti greitai adaptuotis ir prisitaikyti prie situacijos. Ir vis dėlto nežinant, kaip ir ar pasauliui pavyks grįžti į ankstesnę tvarką, būtent jų nežinomybė ir neapibrėžtumas tikriausiai užsitęs ilgiausiai.

Gali būti naudingi

– Nėra tiksliai žinoma, kiek grįžo svetur dirbusių, bet jau vien pagal tai, kiek buvo užstrigusių kamščiuose Lenkijoje ar kiek grįžo lėktuvais ir keltais (ten tikrai buvo ne tik turistaujantys tautiečiai), galima daryti prielaidą, kad tikrai ne vienas ir ne du tūkstančiai. Ar tiek darbo jėgos (tikėtina, daugiausia nelabai kvalifikuotos, nes turintys nuolatinius gerus darbus negrįžo) gali įnešti kokį teigiamą indėlį į darbo rinką?

– Mūsų tyrimai rodo, kad nelegaliai, nekvalifikuotą darbą dirbančių dalis tarp Lietuvos emigrantų nedidelė (mūsų tyrime tai sudarė vos kelis procentus). Visi kiti susidūrė su krize tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir likusios socialinės grupės (kvalifikuoti profesionalai, elitas ir t.t.). Galiu tik spėti, kad dalis, nuspėdami darbo prastovas, priėmė greitą sprendimą, tad jie siekė išnaudoti susidariusią pauzę grįžimui į tėvynę ir artimųjų lankymui.

Kita vertus, gali būti ir taip, kad dalies sprendimas grįžti buvo suplanuotas anksčiau, nepriklausomai nei nuo jų statuso, nei nuo krizės konteksto. Tačiau pasikeitusi situacija gali priversti sprendimą peržiūrėti, nes tikrovė gerokai pasikeitė.

Tikėtina, kad ilgus metus užsienyje dirbę ir naujoviškos patirties sukaupę žmonės praverstų Lietuvos rinkai. Žinoma, kiekvienas sektorius yra specifinis ir turi savų niuansų, tačiau tokios savybės kaip atsakingumas, produktyvumas, orientacija į tikslą greičiausiai geistinos daugelio darbdavių.

Man, žvelgiant iš politinės sociologijos varpinės, įdomesnis grįžtančių platesnės integracijos klausimas, pavyzdžiui, jų adaptacija ir poveikis pilietinės visuomenės būklei. Galima spėti, kad daliai sprendimų priėmėjų (tiek darbdaviams, tiek valstybės administratoriams) nebus itin patrauklios su anksčiau minėtomis savybėmis greta einančios – iniciatyvumas, atsakomybė, savarankiškumas. Kitaip tariant, visi tie doro piliečio įgūdžiai, kurių seniai stokoja mūsų pilietinė visuomenė, tačiau kurie tuo pat metu nėra itin parankūs savo darbuotojus mėgstantiems išnaudoti darbdaviams ar savus vasalitetus kuriantiems adminfeodalams. Norisi tikėti, kad bus priešingai mąstančių – suinteresuotų aktyvių, atsakingų ir laisvai mąstančių piliečių bendruomenė. Kad ir kaip būtų, tiek darbo rinkos veikėjai (įskaitant ir valstybės institucijas), tiek ir patys grįžusieji bus priversti apsispręsti, į kurią pusę judėti, – bandyti kažką keisti ar tiesiog prisitaikyti.

Dvigubas iššūkis

Regis, Lietuva susiduria su dvigubu iššūkiu: kovoti su COVID-19 padariniais ir gebėjimu integruoti grįžusiuosius.

– Ar valstybė turėtų imtis kažkokios materialios agitacijos, kad dalis jų liktų Lietuvoje?

– Kiekviena valstybė, suinteresuota savo tautos gerove, žinoma, turėtų reaguoti į grįžusius piliečius. Klausimas – kaip? Visi anksčiau minėti aspektai gali būti itin pastebimi savo poveikiu visuomeninio gyvenimo turiniui, tačiau grįžusiųjų aktyvumas ir kritiški klausimai, bent jau rigidiškoms institucijoms, gali tapti erzinantys.

Kita vertus, greičiausiai tai sukels vertinimų bangą ir pačioje visuomenėje, atskleis jos norą, gebėjimus ir pastangas solidarizuotis su grįžtančiais. Pavyzdžiui, kaip mes reaguotume į specialių integracijos mechanizmų kūrimą grįžusiems krizės nustekento verslo ir viešojo sektoriaus akivaizdoje? Ar tai taptų mūsų pasididžiavimo šaltiniu, ar, priešingai, sukeltų oponavimą teigiant: pirmiau pasirūpinkite mumis, o paskui – ir jais?

– O gal, pagal kai kurių jų elgesį, tik padidės nusikalstamumas ir iš tiek metų geidžiamo emigrantų susigrąžinimo bus tik žalos?

– Atsakymas greičiausiai priklausys nuo mūsų lūkesčių. Pirminis įspūdis, kad visuomenė gana stipriai įsiaudrinusi dėl kelių skandalingų epizodų karantino kontekste. Kažin ar galima iš to daryti kokias nuoseklesnes išvadas, kadangi ne tik patys grįžtantys buvo paveikti šoko, bet ir likusi visuomenės dalis nežinojo, kur ir kaip išreikšti susikaupusį nerimą ir neapibrėžtumą pandemijos akivaizdoje. Manding tai išsireiškė perversiškai, tiek pirmųjų elgesiu, tiek antrųjų reakcija. Kita vertus, visuomenėje, kur empatijos atsargos yra nykstančiai mažos, tokie epizodai nėra netikėti.

Regis, Lietuva susiduria su dvigubu iššūkiu: kovoti su COVID-19 padariniais ir gebėjimu integruoti grįžusiuosius. Pirmas įspūdis toks, kad kai kuriais atvejais visuomenės susiskaldymas didesnis, nei buvo galima įsivaizduoti. Stereotipiškas ir skeptiškas požiūris tautiečių tarpusavio atžvilgiu išplitęs apsčiai. Pandemija tapo išbandymu, ir visuomenėje nuvilnijo neįtikėtinos nepasitenkinimo bangos. Gal kiek ir sąmoningai pritemptai, bet norėčiau visa tai nurašyti pandemijos, kaip panikos stimuliavimo faktoriui, o ne visuomenės autentiškiems jausmams. Norisi viltis, kad šalis, išgyvenusi okupacijas, trėmimus ir vietines kvailystes, suras savyje jėgų pakilti virš biologinio determinizmo "mes" prieš "jie" ir pagarbiai įvertinti grįžtančių motyvus, teises ir poveikį tautos potencialui. Nesinorėtų, kad grįžusieji rastų piktus, nusivylusius ir aukos "pranašumais" besidžiaugiančius tautiečius.

Daug reemigrantų ieško vairuotojo darbo

Šių metų pirmąjį ketvirtį į Užimtumo tarnybos (UT) klientų aptarnavimo skyrius dėl darbo paieškos kreipėsi 443 darbo neturintys asmenys, kurie nurodė pastaruoju metu dirbę užsienio valstybėse – tai 1,4 proc. daugiau nei atitinkamu laikotarpiu pernai.

Kovą tokių daugiausia buvo Vilniaus (22 proc.), Panevėžio (21 proc.) ir Telšių (18 proc.) apskrityse.

UT duomenimis, aukštesnės kvalifikacijos asmenys įsidarbina gana greitai ir sėkmingai. Žemesnės kvalifikacijos asmenims įsidarbinti yra sudėtingiau, jie tikisi didesnio atlyginimo, kadangi lygina su gautu emigracijoje.

Darbo ieškantys emigrantai, užsiregistravę UT informacinėje sistemoje, dažniausiai darbo paieškoje nurodo, kad juos domina vairuotojo (19 proc. visų besikreipusių emigrantų), pagalbinio darbininko (9 proc.), administratoriaus ar darbų vadovo (atitinkamai po 5 proc.) profesijos. Kas ketvirtas emigrantas nurodo ieškantis darbo transporto ir ryšių srityje.

Tarp karantino laikotarpiu besikreipusių į UT emigrantų 29 proc. norėtų dirbti įrenginių ir mašinų operatoriais, 16 proc. nekvalifikuotais darbininkais, 13 proc. kvalifikuotais darbininkais.

Šaltinis: Užimtumo tarnyba

Gausėjimo tendencija

Statistikos departamento duomenimis, kovą deklaravo į Lietuvą grįžę 2 128 (pernai – 1 564) Lietuvos piliečiai, o išvyko 1 601 (pernai – 1 932). Per sausį ir vasarį mūsų bendrapiliečių emigravo 531 daugiau, nei imigravo, kovą proporcija atvirkštinė: deklaravusiųjų sugrįžimą 527 daugiau, nei išvykusių.

Per pastarąjį dešimtmetį reemigracijos skaičiai išaugo beveik penkiskart: 2010-aisiais grįžo 4 153, o pernai – 20 412 Lietuvos piliečių.

Šaltinis: Statistikos departamentas