Gyvename Dievo užantyje, bet ir jame reikia spręsti klimato kaitos problemas, sako klimatologas Justinas Kilpys. Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros doktorantas šiuo metu stažuojasi JAV, Merilendo universitete. Nors jo tyrimų objektas susijęs su sniegu – remdamasis meteorologinių palydovų duomenimis, jis bando patobulinti sniego nustatymo algoritmus, pirmiausia mokslininko klausiame apie šilumos rekordus.

Rekordų rekordai

– Kokie orai Merilende? Ar įprasti spalio pabaigai?

– Tikrai ne. JAV šis ruduo buvo labai šiltas, spalis pasiekė rekordus ir čia – Vašingtone, Merilende.

Klimatologas Justinas Kilpys neabejoja, kad pasaulio pabaigos tikrai nebus, žmonės prisitaikys prie klimato pokyčių. Tačiau esminis klausimas – kokiame pasaulyje po 50 ar 80 metų norime gyventi.

– JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos duomenimis, šis rugsėjis buvo šilčiausias visame pasaulyje nuo pat 1880-ųjų, orų stebėjimų pradžios. Ir Lietuvoje negalėjome atsidžiaugti rekordus siekiančia šiluma beveik iki pat lapkričio. Tačiau ar tokiu atšilimu galima džiaugtis mąstant apie tolesnę ateitį?

– Šiluma reikia džiaugtis visada, kaip ir tiesiog nepamiršti džiaugtis gyvenimu. Bet tai ženklas pokyčių, kurie vyksta 200 metų, o pastaraisiais trisdešimt šie procesai gerokai suintensyvėjo. Kiekvienais metais klimatologai kalba apie tą patį – rekordinė liepos temperatūra, rekordiškai šiltas rugsėjis, ir tų rekordų, keičiantis klimatui, tiek daug, kad jie pasiekiami nuolat, ir tai per daug jau nestebina.

– Bet yra nuomonių, kad klimatas keitėsi visada, o dabartinis jo šiltėjimas tik laikinas.

– Teisingas teiginys, kad ir anksčiau Žemėje buvo ir bus tiek šiltų, tiek šaltų laikotarpių. Bet dalis mokslininkų užmiršta paminėti laiko skalę. Žemėje bus naujų ledynmečių, bet maždaug už dešimties ar dvidešimt tūkstančių metų. O žmonių sukelti klimato pokyčiai šimtus kartų greitesni nei Žemėje vykstantys natūralūs procesai, apie juos kalbėdami turime omeny 50 ar 100 metų į priekį.

Tai populiarus, bet neteisingas mitas. Lietuvoje nebus įmanoma auginti bananų ar palmių, nes mūsų geografinė padėtis – 55 laipsniai šiaurės platumos.

Palmių giraičių nebus

– Lietuvoje rezonansą sukėlė šiemet portalo "Greenmatch" paskelbtas tyrimas, kad Europoje ilgalaikė klimato kaita labiausiai paveikė Lietuvą. Kurie faktoriai mums kelia rimčiausią grėsmę? Ar nuo to kentėsime jau mes, ar būsimos kartos?

– Tai nėra ateitis, procesai vyksta jau dabar, tai visi jaučiame. Pavyzdžiui, Lietuvos ūkininkams didelę žalą daro tai sausros, tai liūtys.

Kad Lietuva – viena iš labiausiai klimato požiūriu besikeičiančių šalių, yra daug tiesos. Šiaurės Europoje klimato kaitos ženklai ryškesni nei Pietų Europoje. Pietryčių Baltijos regione – Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje pokyčiai gana dideli, ypač kalbant apie Baltijos jūros lygio kilimą. Bet nors jo skaičiai dideli, realus poveikis Lietuvai nėra toks grėsmingas. Mūsų valstybės padėtis, geografinės sąlygos lemia, kad tie pokyčiai nesukelia didelių katastrofų. Pavyzdžiui, Ramiojo ar Indijos vandenyno saloms, esančioms pusė metro virš jūros lygio, 20–30 cm pokytis reiškia visos šalies užtvindymą. Nors pas mus fiksuojama, kad Baltijos jūros lygis per 50 metų pakilo 16 cm, ji neužlies nei Palangos, nei Klaipėdos. Mūsų paplūdimiai platūs, tad tai nesukelia didelės grėsmės.

Didžiausi temperatūros pokyčiai įvyko žiemą: jos tampa vis šiltesnės ir trumpesnės, daug dažniau sniegas iškrenta ir ištirpsta. Bet, privalumas, reikia mažiau energijos šilumai gaminti. Taip, žemės ūkyje kyla problemų. Bet iš esmės gyvename Dievo užantyje, katastrofų tai nesukelia.

– O Kuršių nerijai negresia būti beveik užlietai?

– Tikrai ne. Mūsų paplūdimiai, kopos staigiai aukštėja. Prognozės priklauso nuo to, kiek žmonės terš atmosferą: jei tarša bus sumažinta, per 80 metų Baltijos jūros lygis prie mūsų krantų kils apie 0,5 m, jei nemažės – iki 1 m. Tai jau sukeltų problemų: prarastume Palangos paplūdimį, kuris ir dabar dažnai nuplaunamas, tai pasijaustų Kuršių marių pakrantėje – Rusnėje, Kintuose. Kai kurios Rusnės vietos žemiau jūros lygio, tad jūros lygio pakilimas 1 m reikštų, kad ji būtų užtvindyta vos ne nuolat.

– Ar Klaipėda neatsidurs rizikos zonoje?

– Metras Lietuvos atveju nėra katastrofa, bet Klaipėdai reikėtų prisitaikyti. Pagrindinė problema – lietaus nuotekų surinkimo sistema. Dabar jos suteka į Danę, Kuršių marias, bet, pakilus jūros lygiui, neturės kur nutekėti, telkšos gatvėse, namų rūsiuose. Klaipėdai reikėtų galvoti, kaip surinkti lietaus vandenį.

Jei bus blogasis scenarijus, kita problema, kad dalį uosto infrastruktūros reikės pritaikyti prie aukštesnio vandens lygio, vadinasi, reikės planuoti išlaidas į infrastruktūros atnaujinimą.

– Bet vandens lygis kils bet kokiu atveju, net jei tarša sumažėtų?

– Klimato kaita, vandenynai yra inertiški, o teršalų į atmosferą išmesta tiek, kad pokyčiai užprogramuoti. Net jei šiandien visiškai nustotume teršti, pokyčiai tęstųsi kelis dešimtmečius. Bet jų mastas priklausys, kiek žmonija išmes teršalų į atmosferą.

– Gal verta Lietuvoje imtis auginti kitas daržovių ir javų rūšis, sodinti bananus ir palmes?

– Tai populiarus, bet neteisingas mitas. Lietuvoje nebus įmanoma auginti bananų ar palmių, nes mūsų geografinė padėtis – 55 laipsniai šiaurės platumos, ir nieko dėl to nepadarysi. Net klimatui keičiantis turėsime keturis metų laikus. Žiemos bus šiltesnės, bet vis tiek bus sniego ir minusinės temperatūros. O ūkininkai, matydami, kad žiemos tampa permainingos, o žiemkenčiams reikia ilgo šalto laikotarpio, pereina prie vasarinių javų.

Badauti ar kenkti gamtai

– Žmonių pasaulyje daugėja, juos reikia išmaitinti. Tad poreikis dirbamoms žemėms mažina miškų plotus. Kaip pasirinkti tarp pavojų – badauti ar kenkti klimatui?

– Nėra vieno atsakymo. Bet problemą dėl labai didelio maisto švaistymo išsivysčiusio pasaulio šalyse reikėtų spręsti. Pavyzdžiui, JAV apskaičiuota, kad 30 proc. maisto produktų išmetama. Lietuva taip pat jau pasiekusi ES maisto švaistymo vidurkį. Jį paskirsčius skurdesnėms šalims galima išvengti miško kirtimo ir išvengti bado pasaulyje.

Be to, kuo turtingesnės šalys, tuo jose daugiau suvartojama mėsos, o ši pramonė labai tarši. Jei žmonės laikytųsi mitybos specialistų rekomendacijų ir valgytų daugiau augalinio maisto, nuo to laimėtų visi – tai gerai ir sveikatai, ir gamtai, ir klimatui. Beje, Amazonės miškų gaisrai Brazilijoje taip pat susiję su tuo, kad ten žmonės nori auginti galvijus, juos parduoti ir užsidirbti.

– Amazonė susilaukė didelio rezonanso visame pasaulyje. Bet apie jos neigiamos įtakos pasaulio klimatui mastą girdėti skirtingų vertinimų. Koks jūsų vertinimas?

– Reikia pripažinti, kad žmonės išmeta daugiau teršalų nei gaisrai, bet gaisrų poveikis taip pat labai didelis. Pavyzdžiui, 1998 m. buvo CO2 išmetimo pasaulyje pikas, o pagrindinė to priežastis buvo didžiuliai durpynų ir džiunglių gaisrai Indonezijoje. Šiemetiniai gaisrai Amazonėje, Arkties regione – Kanadoje, Aliaskoje, Sibire tikrai prisidės prie to, kad 2019 m. CO2 išmetimų kiekis bus rekordinis.

Gaisrų kiekio padidėjimas svarbiau nei išmestas CO2 kiekis. Amazonėje, lyginant su pernai, jis buvo keturiskart didesnis. Taip siunčiamas labai blogas ženklas, kad, pasikeitus vyriausybėms, į valdžią atėjus politikų, kuriems aplinkosauga nesvarbi, per vienus metus gali būti padaryta tokia žala, kuri anksčiau buvo padaroma per penkerius ar dešimt metų. Manau, tai pagrindinė priežastis, kodėl Amazonės miškų gaisrai sukėlė tokį rezonansą visame pasaulyje.

Bet labai pavojingi gaisrai buvo ir Arkties regione. Sunkiai įsivaizduojama – Aliaskoje šiemet buvo 32 laipsniai karščio. Kalbama, kad dalį gaisrų Arkties regione galbūt galėjo sukelti durpynų gaisrai, o jie pavojingi, nes ugnis gali rusenti kelerius metus, išgyventi žiemą ir pavasarį išlįsti iš naujo. Jei šios baimės pasitvirtintų, Sibiro gaisrai gali būti baisesni nei Amazonės. Kol kas nėra ženklų, kad durpynai degtų po žeme, bet yra spėjimų, kad kai kurie židiniai teberusena.

– Ką tik užgesintas gaisras ir Alytuje, žinoma, labai smulkus, palyginti su minėtais, tačiau irgi pakenks.

– Gaisro padangų saugykloje negalima lyginti su miškų gaisrais, bet dėl kancerogenų poveikio, žinoma, jis atsilieps netoli gyvenančių žmonių sveikatai. Ir vanduo, ir dirvožemis gali būti užteršti kietosiomis dalelėmis.

Kas svarbiau?

– Britanijos ir Airijos parlamentai šiemet gegužę simboliškai paskelbė "nepaprastąją padėtį" dėl klimato būklės ir prognozių. Lietuvoje net į Europos Komisijos narius deleguotas Virginijus Sinkevičius, kuris bus atsakingas už vandenynus, yra sakęs, kad "negalime kalbėti Lietuvoje apie klimato kaitą, kai svarbiausia problema yra socialinė atskirtis." Ar mes ne per daug "atsipūtę"?

– Dažniausiai klimato kaita yra didžiausias prioritetas salų valstybėse, kurioms tai išgyvenimo klausimas, nes per keliasdešimt metų jos gali būti užtvindytos. Daugeliui kitų, ypač turtingoms valstybėms, tai nėra išgyvenimo klausimas, nes jose žmonės sugebės prisitaikyti prie pokyčių ir išgyvens, tad jose pirmoje vietoje – ekonominės ir socialinės problemos. Jei ir manęs paklaustumėte, ką reikėtų pirma spręsti – socialines ar klimato kaitos problemas, aš irgi pasakyčiau: išspręskime socialines, o tada ir klimato kaitos pokytis bus lengviau išgyvenamas.

Tačiau problema kyla tada, kai klimato kaita visai ignoruojama. Net ir maži žingsniai reikalingi, o jei šie klausimai visai ignoruojami, jie po kokio dešimtmečio vis tiek iškils, bet tada sprendimai kainuos trigubai brangiau. Beveik visos Rytų Europos šalys klimato kaitos  nelaiko prioritetiniu klausimu ir daro tik tiek, kiek liepia Europos Sąjunga ir Europos Komisija. Ačiū Dievui, kad jos yra, nes Lietuva pati sau nekelia jokių tikslų, o ES yra iškėlusi tikslą sumažinti atmosferos taršą 9 proc. lyginant su 2005-aisiais, ir tai nebus labai lengvas iššūkis.

– Aplinkos ministerija žada kitąmet sukurti klimato kaitos veiksnius stebinčią ir analizuojančią sistemą, rengiamos naujos strategijos ir veiksmų planai. Tačiau Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį, kad nepanaudota net 76 proc. Klimato kaitos programos lėšų, o ir išleisti pinigai ne visi panaudoti pagal paskirtį. Kaip vertinate mūsų valstybės politiką klimato kaitos srityje?

– Ilgą laiką klimato kaitos politika buvo tik simuliuojama. Pirma Lietuvos klimato kaitos strategija patvirtinta prieš septynerius metus, tačiau ji buvo tokia, kad galima nieko nedaryti ir vis tiek pasiekti tikslus, nes jie buvo niekiniai.

Klimato kaitos programos lėšos valdomos prastai, jos skiriamos ne pagal paskirtį. Pavyzdžiui, iš jos finansuotas keltuvas per Nemuną Druskininkuose. Paradoksas: statai turistinį objektą ir sakai, kad jis padės spręsti klimato kaitos klausimus. Arba buvo skirta pinigų pasieniečių sraigtasparniui. Sutinku, kad jo reikia, bet ne iš Klimato kaitos programos lėšų. Iš jos buvo paimta pinigų ir mokytojų atlyginimui. Tai buvo deganti problema, žadėta tuos pinigus grąžinti. Aplinkos ministerija yra minėjusi, kad anksčiau klimato kaitos problemoms skirti pinigai buvo naudojami vieškeliams asfaltuoti, nors tai nesumažina atmosferos taršos, o tik sukuria geresnę infrastruktūrą automobiliams.

Reiktų CO2 mokesčio

– Vis dėlto dabar Europoje, bent jau žodžiais, žalioji politika tampa madinga, siūloma įvairių būdų situacijai gerinti. Kokios, jūsų nuomone, priemonės būtų efektyviausios?

– Tikrai pritariu CO2 mokesčiui, kurį pasiūlė Nobelio ekonomikos premiją pernai pelnęs Williamas D.Nordhausas. Kaip mokame PVM, taip mokėtume ir CO2 mokestį. Pavyzdžiui, dabar skrydžiai tokie pigūs, kad kai kas skrenda dviem dienoms į Londoną apsipirkti. Manau, perkant lėktuvo bilietą, kainoje turėtų atspindėti lėktuvo išmetama tarša. Panašiai, jei tau patinka galingas automobilio variklis, tai turėtum susimokėti už papildomą taršą. Toks mokestis būtų universalus ir taikomas viskam – tiek maisto produktams, tiek technologinei įrangai, tiek lėktuvams, laivams. Jis parodytų, kurie produktai ir paslaugos yra taršesni, tad būtų didelė paskata įmonėms imti gaminti efektyviau ir stengiantis palikti kuo mažesni CO2 pėdsaką.

Kita priemonė – reikėtų nebeteikti jokių subsidijų iškastiniam kurui. Pasaulyje jau toks technologijų išsivystymo lygis, atsinaujinanti energetika pasiekusi tokį efektyvumo lygį ir kainą, kad gali be subsidijų, rinkos sąlygomis konkuruoti su anglimi, dujomis, nafta. Tačiau daugelis valstybių tradiciškai remia iškastinį kurą, pavyzdžiui, Lietuvoje subsidijuojami suskystintų dujų terminalas, Elektrėnų elektrinė, Lenkija stipriai remia savo anglies pramonę. Jei subsidijų iškastiniam kurui būtų atsisakyta, atsinaujinanti energetika taptų labiau konkurencinga, o ji švaresnė. Bet tam reikia politinių sprendimų.

Dažnai sakoma, kad kiekvienas galime kažką padaryti dėl klimato kaitos mažinimo. Bet daug svarbesni ir efektyvesni sisteminiai pokyčiai: CO2 mokestis ar iškastinio kuro subsidijavimo atsisakymas turėtų žymiai didesnį poveikį nei vieno žmogaus ėjimas pėsčiomis į darbą.

– Pasaulis išgyvenęs daug ekstremalių pokyčių, bet žmonės moka prisitaikyti. Gal apokaliptiniai klimato kaitos scenarijai per daug dramatiški?

– Sutinku, kartais tos prognozės ir problemos pateikiamos kaip apokaliptinės. Pasaulio pabaigos tikrai nebus, klimatas pasikeis, bet žmonės prisitaikys, žmonija neišmirs. Tačiau esminis klausimas – kokiame pasaulyje po 50 ar 80 metų norime gyventi. Pasaulyje, kuris saugus, kuriame švarus vanduo ir maistas, ar pasaulyje, kuris mažiau saugus, kuriame trūksta vandens, o maisto kainos didelės, nes sunkiau jį užsiauginti. Nemaža dalimi tai atsiremia į finansinį klausimą – kur norime leisti pinigus. Galime investuoti į atsinaujinančią energetiką, steigti naujas darbo vietas. Bet galime to nedaryti, toliau pinigus leisti naujoms užtvankoms, mūryti paplūdimius, kad jų nenuplautų. Jei investuoji į taršos mažinimą, trumpuoju laikotarpiu tai gali būti skausminga, nes reikia uždaryti taršias įmones, pereiti prie kitokios gamybos. Bet jei dabar į tai neinvestuosime, ateityje reikės investuoti į priemones, padedančius prisitaikyti prie pokyčių – jūros lygio kilimo, didžiulių sausrų, geriamojo vandens trūkumo keliamų problemų. Klimato kaitos neigėjams nepatinka priemonės jai mažinti, jie sako, kad tai nėra problema. Tačiau tai tikrai problema, ir nors nebus pasaulio pabaigos, bet jis taps mažiau saugus.

– Vis dėlto klimatui šylant Lietuvoje žiemos šiltesnės ir trumpesnės, tad gal ilgainiui tapsime malonaus klimato šalis kaip kokia Italija, mažiau išleisime patalpų šildymui, o pasaulyje mažėjant vandens jis taps brangesnis, tad mes, jo turintys, tapsime turtingi? Gal dėl klimato šilimo Lietuva išloš?

– Lietuva niekada netaps Italija, nes mes esame 55 laipsniai šiaurės platumos, o savo geografinės padėties nepakeisi. Žiemos bus šiltesnės, bet bjaurios – kaip lig šiol lapkritis: šlapdriba, tamsu, kartais pasninga, bet sniegas tuoj ištirpsta, mažai saulės, didelis debesuotumas.

Taip, Lietuva turi didelius geriamojo vandens išteklius, ir ateityje jie gali tapti svarbiu naudinguoju ištekliu ir duoti ekonominį pranašumą. Tačiau žemės ūkyje naudojame labai daug trąšų, tad, jei taip ir toliau darysime, galime to pranašumo ir nepajusti.

Kad klimato kaita duotų ekonominę naudą, reikia, kad pasaulis ir pasaulio ekonomika būtų stabilūs. Klimato kaita – globalus reiškinys, ir jei kitose pasaulio dalyse dėl jos kils kariniai konfliktai, jei kils nauja migrantų banga, nes žmonės nebegalės gyventi savo šalyse, tai atsilieps ekonomikai. O jei pasaulio ekonomiką ištiks krizės, ir mes ekonominės naudos dėl šiltesnio klimato ar geriamo vandens išteklių nepajusime. Nors mūsų padėtis gana gera, problemos, kylančios pasaulyje dėl klimato kaitos, atsiris ir iki mūsų. Esame pasaulio dalis, jas privalome spręsti kartu.