Šandien besibaigiančio  antrojo tarptautinio pianistų festivalio "Kaunas Piano Fest" dalyviams jis pasakojo apie motyvaciją ir lyderystės įgūdžių tobulinimą. Jaunieji pianino virtuozai festivalio metu ne tik tobulino grojimo techniką, bet ir mokėsi kitų, ne mažiau svarbių meistriškumo paslapčių.

Pokalbis su R.Narmontu – apie muzikanto įvaizdžio kūrimo svarbą, (ne)nugalimus iššūkius ir sugebėjimą prisijaukinti lyderio savybes.

– Savo paskaitoje kalbėjote apie motyvaciją ir lyderystės įgūdžių tobulinimą. Vis dėlto muzikantai tikriausiai nėra dažna jūsų auditorija. Juk daugiau dirbate su įmonių vadovais, verslininkais. Kaip galima lyderystę pritaikyti jauniems pianino meistrams?

– Iš tikrųjų, viena mano veiklos sričių yra darbas su jaunimu. Žinoma, pagrindiniai mano klientai yra žmonės iš verslo – gamybinių įmonių ar viešojo sektoriaus organizacijų vadovai. Vis dėlto pats turiu du suaugusius sūnus. Kai jiems buvo šešiolika, atlikau tam tikrą eksperimentą. Išmokiau sūnus visko, ką žinau apie lyderystę ir motyvaciją, o dabar stebiu jų augimą, darbus ir kuriamus verslus. Aiškiai matau – kuo anksčiau žmonės įsisavina lyderystės principus, tuo gali daugiau pasiekti savo srityje. Kalbant apie muzikantus, jie patys kuria savo karjerą, privalo mokėti save pristatyti rinkoje. Nors jie nuostabūs savo srities profesionalai, tačiau jiems neretai trūksta elementarių vadybinių gebėjimų, mokėjimo dirbti komandoje. Lyderystės pamokos padeda suvokti, kad naudodamas tam tikrus principus, gali paspartinti savo, kaip asmenybės, augimo procesą. Festivalio metu kalbėjau apie situacinę lyderystę – tai mokslas, kuris padeda suprasti, kad būdamas ekspertu vienoje sferoje, nebūtinai mokėsi elgtis kitoje. Visose srityse reikia daug mokytis, praktikuotis, o rezultatas neateina taip jau lengvai. Mano tikslas buvo parodyti muzikantams, kad jie gali tapti profesionalais ir kitose srityse, tiesiog reikia tam skirti laiko. Juk jiems reikalingos ir kitos kompetencijos, pavyzdžiui, žinojimas, kaip rengtis scenoje, kaip komunikuoti ir pan.

Tai, kad pianistas yra neapsakomai geras muzikantas, dar nereiškia, kad jis mokės save pristatyti. Liūdna, tačiau be šių gebėjimų šiandien niekam nebūsi reikalingas.

– Muzikantams tenka nemažai konkuruoti, įrodyti savo vertę. O juk neretai jie būna itin jautrios sielos, emocingi.

– Taip, tikra tiesa. Tai, kad pianistas yra neapsakomai geras muzikantas, dar nereiškia, kad jis mokės save pristatyti. Liūdna, tačiau be šių gebėjimų šiandien niekam nebūsi reikalingas. Šiais laikais asmens sukuriamas įvaizdis gali tapti netgi svarbesnis už jo kompetenciją. Tuo metu pianistui gali atrodyti, kad, norint sėkmingai muzikuoti, jam visiškai užteks turimų muzikinių gebėjimų. Tad paskaitos metu pristačiau kiek kitokį požiūrį.

– Manote, kad kiekvienas gali išmokti tapti lyderiu? O gal tai – labiau įgimtas dalykas?

– Esu šalininkas teorijos, kuri teigia, kad 20 proc. žmonių šias savybes turi iš prigimties. Galbūt tai lėmė tėvų auklėjimas, o gal aplinka, kurioje jie augo. Likę 80 proc. lyderystės savybių gali išmokti. Jiems tereikia įgyti tinkamų žiniių, išugdyti gebėjimus. Man patinka posakis, kad žmogus formuoja įgūdį pats, o tada suformuotas įgūdis savo ruožtu formuoja žmogų. Juk kai išmoksti ką nors naujo ir pradedi tai daryti nuolatos, naujoji veikla tampa tavo gyvenimo dalimi. Taip ir su lyderyste. Vesdamas paskaitą muzikantų auditorijai, pastebėjau, kad didžioji jų dalis turi puikius duomenis tapti lyderiais. Tai atskleidė jų neverbalinė kalba, degančios akys, užduodami klausimai. Aišku, nebūtinai žmogus privalo tapti valstybės ar įmonės vadovu, tačiau tikras lyderis padeda augti ir tobulėti kitiems. Juk dauguma muzikantų vėliau tampa mokytojais, kitaip sakant, jaunų žmonių vadovais. Tačiau pirmiausia privalu suvokti, kaip tinkamai perduoti žinias kitiems, savo mokymu skatinti mokinius, o ne juos gniuždyti. Situacinė lyderystė padeda ir pačiam suprasti save – koks aš esu, kas su manimi darosi, ko man reikia, kad galėčiau judėti toliau.

– Paskaitos metu kalbėjote apie asmens augimo lygius jam mokantis ko nors naujo. Kaip jie keičiasi ir sąveikauja vienas su kitu? Kodėl svarbu pažinti šiuos etapus?

– Visuose mokymosi procesuose, kurių žmogus imasi, kad ir kasdieniame darbe, pereiname keturis etapus. Jie vadinami brandos, arba kitaip, pasirengimo lygiais. Pirmame etape žmogus turi daug entuziazmo ir trykšta energija imtis naujos veiklos. Tačiau jis dar neturi žinių ir gebėjimų. Kitaip sakant, jis nori, bet dar nežino, kaip tai atlikti. Neretai šiame etape žmogui atrodo, kad jam pavyks labai greitai pasiekti savo tikslą, užduotis nėra sudėtinga. Pagalvokime apie vaiką, norintį išmokti groti gitara. Iš pradžių jis tai darys su didžiuliu noru, bet pamatęs, kad tai sunkiau, nei atrodo, nusivils. Kai žmogus pradeda dirbti, jis supranta, kad tas darbas nėra toks lengvas, kaip atrodo iš šalies. Tada jo motyvacija ima kristi, tačiau kompetencija palengva auga. Tokiu atveju asmeniui neretai atrodo, kad jis daug dirba ir stengiasi, tačiau niekas nesikeičia. Kartais iš šios negatyvios zonos išbristi nesugebama ir žmogus naująją veiklą nutraukia. Šioje vietoje itin reikalinga pagalba iš šalies – pianino mokytojo, darbo vadovo ar kito autoriteto. Tad antrasis lygis yra pats sunkiausias.

Kai autoritetas suteikia palaikymą ir pagalbą, nukreipia tinkama kryptimi ir paaiškina tolesnius žingsnius, galiausiai pasiekiamas rezultatas. Tai – jau trečias lygis, o jį pasiekęs žmogus vadinamas atsargiu, bet gebančiu vykdytoju. Asmuo jau žino, ką daro, bet dar šiek tiek abejoja – ar tikrai pavyks, ar viską teisingai įvykdė. Jam vis dar reikia pagalbos iš lyderio ar vadovo, jis nori pasitarti, užduoti klausimų. Kai darbas daromas pernelyg ilgai, žmogus išmoksta jį atlikti tinkamai, tada ir išnyksta abejonės. Taip pereinama į ketvirtą pasirengimo lygį, o toks žmogus vadinamas savimi pasitikinčiu ekspertu. Jis dirba efektyviai, nieko nebeklausinėja. Iš šalies stebintiems netgi gali pasirodyti, kad darbą jis atlieka be jokių pastangų. Vis dėlto asmeniui teko daug vargti, kol pasiekė šį lygmenį. O galiausiai, suformavus įgūdį, veiksmas iš tikrųjų nebereikalauja didelių pastangų. Prisiminkite, kaip jautėtės, kai pirmą kartą sėdote prie vairo. Viskas atrodė nepažįstama ir painu. Tačiau dabar automobilio vairavimas vyksta automatiškai, per daug negalvojant, kokią pavarą reikia įjungti. Žmogui tapus ekspertu, jam kyla naujovių ir naujų iššūkių poreikis. Galbūt jis gali tapti geru mokytoju, kuris savo patirtimi dalysis su kitais? Tai – perėjimas į naują iššūkį, nes pačiam ką nors gerai mokėti ir mokyti kitus, yra du skirtingi dalykai. Taip prasideda naujas mokymosi ciklas. Todėl svarbiausias situacinės lyderystės principas yra toks: kiekvienas mūsų pradėtas darbas – tarsi naujas vingis mūsų gyvenime, naujas kopimas į viršų.

– Tad pianistas gali tobulinti savo lyderystę tiek tiesioginėje pianino srityje, tiek kurdamas savo įvaizdį muzikos rinkoje?

– Be abejo. Įvaizdžio kūrimas yra naujas tikslas, kitas iššūkis, kuriuo ugdoma svarbi kompetencija. Gabiam pianistui tokiu atveju kyla klausimas – kaip man išsiskirti iš kitų gerų pianistų? Į mane dažnai kreipiasi daug pasiekę žmonės, kurie teigia norintys tapti lyderiais. Jie jau yra lyderiai konkrečioje savo sferoje, tačiau tam, kad taptų grupės lyderiais, reikalingos specifinės kompetencijos. Mano paskaitą festivalyje filmavo ir fotografavo du pianistai – Jorge Nava iš Ispanijos ir Lukaszas Niemancewiczius iš Lenkijos. Jie – puikūs muzikai, bet kartu ir geri vadybininkai. J.Nava turi savo kompaniją, kuri užsiima filmavimu ir reklaminių filmukų kūrimu. O L. Niemancewiczius yra fotografas. Tai – papildomos kompetencijos, kurias jie ugdo. Lygiai taip pat galima ugdyti ir lyderystės gebėjimus. Tokie įgūdžiai pianistui padės geriau save pristatyti viešojoje erdvėje, sukurti savo įvaizdį, ieškoti klientų, galų gale, gauti geresnį atlyginimą už savo darbą. Festivalio rengėjai, pianistai Monika Mašanauskaitė ir Robertas Lozinskis yra mano mokiniai. Su jais mokymų metu daug kalbėjomės apie lyderystę, gebėjimą daryti įtaką kitiems. Iš pradžių jie bijojo, jautėsi netvirtai – kaip galima muzikantui tiesiog nueiti į savivaldybę ir paprašyti paramos? Tačiau dabar jie puikiausiai moka save pristatyti, o nuo tik geriau Kaunui ir visai Lietuvai.

Tikra tiesa, kad muzikantai dažnai būna jautresnės sielos, ne tokie drąsūs. Nors labai stipriai išvystytas jų emocinis intelektas, verslumo gebėjimų jie dažniausiai neturi. Vis dėlto juos galima išugdyti. Todėl norėjosi uždegti jaunus žmones, padėti jiems suprasti, kad patys gali valdyti savo gyvenimą. Niekada nereikia nusivilti ištikus nesėkmei. Atsimenu, kaip M. Mašanauskaitė graužėsi, kai nelaimėjo konkurso Ispanijoje. Kai Kauno mieste esi pirmas, tačiau nuvykęs į Barseloną supranti, kad čia niekuo neišsiskiri, gali ištikti nemenkas šokas. Pradeda lįsti įkyrios mintys – gal aš nevertas ko nors pasiekti, gal vertėtų viską tiesiog mesti? Tada žmogus pavojingai pajuda iš trečiojo lygio atgal į antrą.

– Minėjote, kad per paskaitą pažvelgęs į auditoriją kai kuriuose dalyviuose įžvelgėte puikius lyderius. Kaip pastebite tokius aspektus?

– Šioje srityje dirbu jau 20 metų. Su kai kuriomis organizacijomis bendradarbiauju apie dešimtmetį. Esu matęs daugybę vadovų, tad kartais pradedu netgi pagal veido formą atskirti, kuris jų – lyderis iš prigimties. Svarbu ir tai, kokius klausimus žmogus užduoda, kaip elgiasi auditorijoje, apie ką kalba. Ši paskaita truko tik dvi valandas, tačiau paprastai dirbu su asmeniu kelias dienas, atlieku specialius testus. Jie padeda man surinkti nemažai informacijos, taip pat turiu savybę įsiminti žmones. Vėliau seku savo mokinius ir matau, kaip jie keičiasi, pavyzdžiui, per penkerius metus. Pastebiu, kad žmogus iš pradžių elgėsi taip ar anaip, parodė štai tokias kompetencijas, o po to pasiekė, pavyzdžiui, ministro posto. Vėliau pradeda netgi aiškėti tam tikri tipažai, pagal kuriuos galima nuspėti, ko ateityje pasieks žmogus, koks jis bus.

– Ar pasitaiko žmonių, kuriems mokymai nepadeda pasiekti tai, ko jie trokšta?

– Būna. Taip atsitinka žmonėms, turintiems stiprias charakterio savybes, kurias sunku pakeisti. Jaunus žmones galima pakreipti, tačiau penktąją dešimtį įpusėjusiam asmeniui visiškai pasikeisti gali būti per sunku. Kita vertus, esu turėjęs mokinių, kuriems buvo jau virš šešiasdešimties, bet jie – imlūs, aktyvūs, keičiasi tiesiog akyse. Tad nėra vieno šablono, svarbiausia – žmogaus noras. Yra labai geras posakis: mokytojas ateina, kai mokinys yra pasiruošęs. Kitaip sakant, jeigu tu nesi pasiruošęs priimti informacijos, tave gali kiek nori mokyti, ir nieko iš to nebus. Paskaitoje labai norėjosi jaunuolius paskatinti nenusivilti, jei kas nors nepavyko. Muzikos pasaulyje ypač pasireiškia antrasis brandos lygmuo, apie kurį jau kalbėjome. Jauni muzikantai, pradėję siekti karjeros, dažnai jaučia nusivylimą, nes reikia daug repetuoti, mokytis, o rezultato, rodos, nėra. Būna etapų, kai nėra koncertų, o diena po dienos seka vien tik repeticijos. Tokiu atveju pradeda pjauti rutina, atrodo, kad sėdi vienoje vietoje. Kai paskaitos metu pasakojau apie antrąjį lygmenį, pastebėjau, kad nemažai žmonių ėmė kikenti, linksėti galva, dairytis vienas į kitą. Jaunuoliai atpažino save iš antrajam lygmeniui būdingo elgesio. Dažnai šiame etape žmogus kaltina kitus, pavyzdžiui, pianiną, mokytoją, jam norisi viską mesti. Auditorijos reakcija parodė, kad jaunuoliai būtent taip jautėsi kažkuriuo savo gyvenimo etapu. Norėtųsi, kad jie suvoktų, jog ši situacija yra pažįstama daugeliui, tai nėra vien tik konkretaus žmogaus problema. Šis etapas praeina, tereikia jį išgyventi. Geriausia kreiptis pagalbos į mokytoją, kartu ieškoti išeičių. Jeigu užsidarysi savyje, gali pasidaryti per sunku išlipti iš šios laikinos duobės.

– Pasakojote, kad mokydamasis mokykloje Skuode buvote pirmūnas, tačiau pirmaisiais metais nepavyko įstoti į Medicinos akademiją Kaune. Suvokėte, kad net lyderiams kai kuriose srityse gali nepasisekti. Kas vėliau paskatino įkurti "Sėkmės laboratoriją"? Noras uždegti kitus?

– Tai buvo pirmas stiprus susidūrimas su nesėkme. Suvokimas, kad savo mieste gali būti pirmas, o kitur niekuo neišsiskirti. Galiausiai vis dėlto įstojau į Medicinos akademiją, ją baigiau. Kurį laiką dirbau gydytoju. Lietuvai tapus nepriklausoma, išėjau dirbti į farmacijos kompaniją, čia užėmiau pardavimų vadybininko poziciją. Kadangi gerai sekėsi, galiausiai tapau mokymų vadovu. Tuomet ir supratau savo tikrąjį pašaukimą. Mėgstu sakyti, kad žmogaus gyvenime yra dvi svarbios dienos – gimimo diena ir diena, kai supratai, dėl ko gimei. Suvokiau, kad aš nenoriu būti gydytoju, šis etapas mano gyvenime buvo tik pradžia, nuo kurios aš atsispyriau. Supratau, kad noriu ir turiu padėti žmonėms būti geresniems. Tad prieš keturiolika metų išėjau iš farmacijos kompanijos ir įkūriau "Sėkmės laboratoriją".

– Iš kur semiatės įkvėpimo? Kas jūsų paties mokytojai?

– Didžiausias mano įkvėpėjas yra situacinės lyderystės kūrėjas amerikietis Kennethas Blanchardas. Žaviuosi jo mokymu, tad savo darbu stengiuosi kuo plačiau paskleisti jo knygose išsakytus principus. Iki šiol mokausi iš K.Blanchardo – du tris kartus per metus keliauju į jo rengiamas sesijas įvairiose pasaulio šalyse. Daugiausia dirbu organizacijose, kurios rengia mokymus savo darbuotojams. Tad dirbu su vadovais, lyderiais. Tačiau kartą per mėnesį rengiu atvirą seminarą, į kurį kviečiu žmones iš įvairių sričių. Pas mane apsilanko politikai, dėstytojai, universitetų rektoriai, gydytojai. Didesnioji dalis ateinančių į mano seminarus yra vadovai, bet ar jie yra lyderiai, kyla klausimas. Vadovai dažnai susiduria su problema, kad negali savo žinių perteikti kitiems, nemoka paveikti aplinkinių. O tikroji lyderystė ir yra įtakos darymo procesas, kurio metu uždegi kitą žmogų. Net ir esant labai geru specialistu, pavyzdžiui, muzikantu, ne visada paprasta tuo įtikinti ir kitus. Kaip manote, kodėl žmonės seka vienus asmenis, o kitais nepasitiki? Visa tai yra lyderystės principai ir gebėjimas juos pritaikyti.

"Kaunas Piano Fest" baigiamasis akordas

Praėjusį penktadienį prasidėjęs fortepijono muzikos festivalis "Kaunas Piano Fest" šį šeštadienį, liepos 20 d., baigsis išskirtiniu akordu. Į Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią Kaune susirinkusi publika galės pasimėgauti net dviem nemokamais koncertais.

Nuo 18 val. fortepijono garsais muzikos mylėtojus lepins festivalio organizatoriai, pianistai Robertas Lozinskis ir Monika Mašanauskaitė. O nuo 19.30 pasirodys meistriškumo kursų dalyviai, kūrinius atliksiantys ne dviem, kaip įprasta, bet keturiomis rankomis: skambės fortepijoniniai duetai.

"Šių metų festivalio leitmotyvas – draugystė ir bendradarbiavimas, tobulėjimas ir mėgavimasis muzika kartu. Tad neatsitiktinai baigiamajame dalyvių koncerte skambės duetai, o renginį vainikuos prancūzų kompozitoriaus Albert'o  Lavignac kūrinys, kurį atliksime kartu su meistriškumo kursų lektoriais profesoriais Petru Geniušu ir Fali Pavri – vienu fortepijonu aštuoniomis rankomis!" – sako Robertas ir Monika.

Išsiplėtus festivaliui, išaugo ir jo dalyviams skirtų prizų fondas. Geriausiais pripažinti pianistai įgis galimybę koncertuoti kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru, skambinti rečitalius ne tik Lietuvoje, bet ir Škotijoje, taip pat gauti profesionalų atliktus savo koncertų įrašus. Specialų piniginį prizą įsteigė pianistė Olga Kern – vienintelė moteris, laimėjusi JAV vykstantį prestižinį van Cliburn tarptautinį pianistų konkursą. Jis skirtas meistriškumo kursų dalyvei – pianistei Annai Szałucka.

"Džiaugiamės, kad šiemet festivalyje dalyvavo beveik dvigubai daugiau jaunųjų talentų ir galėjome surengti daugiau nei dešimt koncertų įvairiose vietose. Atverti bei pripildyti muzikos garsų naujas ir netikėtas erdves, idant jose muzika skambėtų vis dažniau – tai vienas iš mūsų tikslų. Pasiekti rezultatai ne tik džiugina, bet ir įpareigoja ateičiai – kitąmet pakviesti dar daugiau dalyvių ir surengti dar daugiau koncertų. Viliamės, kad rėmėjų ratas irgi augs" – reziumuoja Monika ir Robertas.