„Su pirmąja sovietų auka – Aleksandru Barausku – įžengėme į sovietų okupacijos laikotarpį, kurį dažnai vadiname neutraliai – sovietmečiu. Keistas terminas, sudarantis galimybę suvelti visą mūsų nelaisvės istorijos periodą, kuriame kaip niekad daug pralieta kraujo. XX amžiaus vidurys buvo vienas kraupiausių mūsų istorijoje. Tačiau kaltės šešėlis dar iki šiandien klaidžioja ir nesuranda reikiamo adresato“, – penktadienį per iškilmingą minėjimą Seime [6] sakė Arūnas Gumuliauskas.

Jo teigimu, 1941 metų sausį sovietų represinė struktūra NKVD numatė pirminį represijoms pasmerktų žmonių skaičių – apie 320 tūkstančių.

„Užkliuvo net pradinių mokyklų mokiniai. Tačiau iškart tokio masto represijoms neužteko pajėgų. Todėl vėliau sovietų budelių apetitas sumažėjo“, – teigė A. Gumuliauskas.

„Antai „operacijos“ išvakarėse vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 tūkst. 114 žmonių, iš jų 7498 – į lagerius, o 13 tūkst. 616 – į tremtį. Ši direktyva buvo įvykdyta beveik tiksliai“, – kalbėjo parlamentaras.

UŽDARYTI

>

[7]

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Anot jo, masinio trėmimo akcija Lietuvoje prasidėjo 1941 metų birželio 14 dieną 2–4 val. ir oficialiai truko iki 18 dienos, nors iš tikrųjų ešalonai formuoti ir siųsti už krašto ribų iki birželio 22 dienos.

„Beveik pusei to birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos. Okupantai nesigailėjo net nevaikštančių kūdikių – gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienų metų. Kas trečias iš jų netrukus mirė nuo šalčio, bado ir ligų“, – dėstė istorikas.

Jis pabrėžė, kad svarbu išsaugoti gyvą praeities atminimą, nes be tiesos ir atminimo negali būti susitaikymo.

Projekto „Misija Sibiras" vadovė Aistė Eidukaitytė teigė [8], kad kasmetinės ekspedicijos į lietuvių tremties ir kalinimo vietas tvarkyti kapinių yra lyg istorijos vadovėlis, prie kurio galima prisiliesti savo rankomis.

„Išleiskime savo Tėvynę iš ministerijų ir departamentų, nukelkime ją nuo paminklų, nustokime ją girdėti tik nudailintose, bet ne visada nuoširdžiose kalbose. Laikykime savo Tėvynę šalia kiekvieną dieną – nesvarbu, ar leidžiamės į ekspediciją, kur nuveiksime reikšmingus darbus, ar sėdame prie savo kasdienio darbo stalo. O tada visus darbus – tiek didelius, tiek mažus – dirbti bus kur kas paprasčiau“, – sakė A. Eidukaitytė.

„Norisi tik dar kartą pakartoti, mes nematėme nei 1941 metais prasidėjusių tremčių, nei kelis dešimtmečius besitęsusių sovietų represijų, bet mes prisimename. Ne protu, o širdimi. Mes kuriame ateitį mūsų istorijai“, – kalbėjo ji.

M. Juodišius: mes įpareigoti išsaugoti

Lietuvių bendruomenės atstovas Klivlende Marius Juodišius papasakojo savo artimųjų – pabėgėlių iš Lietuvos istoriją ir skaitė tetos Onos pabėgėlių stovykloje Vokietijoje karo pabaigoje rašytą dienoraštį, itin vertingą puoselėjant istorinę atmintį. Dienoraštis saugomas Klivlendo Lietuvių kultūros dokumentavimo centre.

„Jaunystė – koks gražus gyvenimo laikotarpis, koks laimingas žmogus jaučiasi jaunystėje – pačiame gyvenimo žydėjime. Kaip jaunutis augalėlis trokšta saulės, taip jaunas žmogus trokšta gyvenimo. Gyvenimo, kuris jam atneša laimės. Bet ne visiems yra skirta laimingą tą jaunystę pergyventi“, – rašoma šešiolikmetės pabėgėlės dienoraštyje.

Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. 1941 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą.

Sovietams okupavus Lietuvą 1940–1953 metais iš šalies ištremta apie 130 tūkst. žmonių, dar apie 156 tūkst. lietuvių įkalinta.

Sovietų Sąjungos teisių perėmėja Rusija nepripažįsta buvusios Lietuvos ir kitų šalių okupacijos.