„Kiemų šventės“ linksmybės prasidėjo ne Laisvės alėjoje baltų stalų ir gėlių fiesta, o beveik valanda anksčiau,  E. Ožeškienės gatvėje, kur buvo sutiktas naujasis 25-ojo namo augintinis – dramblys.

Rožinis atlėpausis, turėjęs sveikinti „Kiemų šventės“ dalyvius, dėl susiklosčiusių aplinkybių renginio vietos nepasiekė  – įsitaisė garsiojoje kiemo galerijoje šalia kitų eksponatų ir kaipmat sulaukė dėmesio. Dramblio kampus skaičiavo ir vietos gyventojai, ir smalsūs miestelėnai, ir Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas, į kiemą užsukęs pirmą kartą.

Tuo pat metu į Laisvės alėją plūdo, stalus skleidė ir pintines purtė pirmieji „Kiemų šventės“ dalyviai.

„Kėdes – po pažastimi, o štai stalo pačios atsinešti nepajėgėme, bet radome jaunų talkininkų“, – senolių kompanija iš Žaliakalnio lenkėsi jaunuolių porai, gyvenančiai kitapus tvoros.

Kol pastarieji paskubomis iš dėžutės vaišinosi migdoliniais sausainiais, senolės ant stalo krovė skanėstus. Kaimynė iš pirmojo aukšto iškepė obuolių pyragą, kita traukė pikantiškomis salotomis apteptas skrudintos duonos riekeles, trečioji – savo ruoštą naminę girą su razinomis.

„Vyno gi negalima“, – rikiuodama krištolines taures šyptelėjo senolė.

„Kiemų šventės“ organizatoriai šiųmetį draudimų sąrašą praplėtė, o kaimynus kvietė būti dar draugiškesniais aplinkai – atsisakyti ne tik plastikinių indų, bet ir balionių. Jie pakeisti gyvomis arba dirbtinėmis gėlėmis. Nesvarbu, švarko atlape, kėdės atloše, plaukų sruogoje ar ant vaišių stalo.

„Galima sakyti, kad ramunės yra mūsų stalo skiriamasis ženklas“, – kaunietė Roberta gėlėmis pasipuošė pati ir saują žiedlapių įbėrė į stalo vandenį. Juo vaišino ne tik už stalo susėdusius kaimynus, bet ir visus tuos, kurie ilgiau nei akimirkai stabtelėjo prie linksmuolių kompanijos.

Nuo šalia stovinčio stalo kvepėjo kibinais, nuo kito – vyšnių kompotu. Trečiasis gi kvietė įsiamžinti prie spalvotomis gėlėmis apsikarsčiusio miesto mero muliažo.

Bene daugiausiai komplimentų sulaukė Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro stalas. Dengtas samanų staltiese, pastarasis viliojo pasakiškais desertais ir išskirtinėmis dekoro detalėmis: žalvarinėmis žvakidėmis, vazose norus pildančiomis auksinėmis žuvelėmis ir laiko neskaičiuojančiu laikrodžiu.

Trečius metus iš eilės miestiečius buriantys šventės organizatoriai džiaugėsi ne tik dangumi, kuris bauginęs debesimis vakarop pragiedrėjo, bet ir ištikimiausiais kaimynais, draugiškai apjuosusiais Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią.