– Jau tada (2012–2017 m.), kai bankai per metus uždirbdavo 200–220 mln. eurų pelno, juos kritikavau. Įtartinos jų šnekos, kad Lietuvoje per maža šio verslo grąža, todėl mielai norėtų trauktis. Matyt, tos šnekos yra dalis tam tikros gąsdinimo kampanijos, kad nedrįstume bankinio sektoriaus liesti ir kaip nors reguliuoti. Praėjusių metų pelnas (357,9 mln. eurų), palyginti su užpernai (239,7 mln. eurų), mano požiūriu, yra akivaizdus bankų godumo įrodymas. Visuomenė per metus nepradėjo gyventi pastebimai turtingiau.

Tuos pelnus bankams sunešdavome ir anksčiau, bet tai, kad jie, besiskųsdami neva bloga situacija, ėmė didinti paslaugų įkainius, sakyčiau, yra neatsakingo ir neetiško darbo visuomenei įrodymas. Jie net nedirba visuomenei, jie dirba sau. Jei padalytume tą 360 mln. eurų pelną iš Lietuvoje gyvenančių suaugusių žmonių skaičiaus, ką gautume? Kad mes kiekvienas bankams sunešame po 200 eurų per metus. Jei skaičiuotume, kiek šeima suneša, išvis apvali suma susidarytų. Reikia labai rimtos diskusijos, ar tokie bankų pelnai pateisinami ir ar piliečiai neturėtų "balsuoti" savo piniginėmis.

– Tačiau Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko teigimu, pas mus komerciniai bankai dirba labai gerai. Pagal efektyvumą (lyginant pajamas ir sąnaudas), yra tarp pirmaujančiųjų ES. Ar verta tuo džiaugtis?

– Taip, galime sakyti, gerai, kad jie dirba efektyviai. Tačiau tai neturi vykti visuomenės sąskaita. Kiekviename versle, kai atsiranda viršpelnių, pradeda kurtis konkuruojančios bendrovės. Jei verslas nėra suvaržytas apribojimų, yra gausybė būdų į rinką ateiti naujiems žaidėjams ir pradėti tas paslaugas teikti pigiau bei užsidirbti normalų pelną. Šiuo požiūriu, didžiulis bankų pelnų šoktelėjimas mums parodo, kad Lietuvoje labai reikia naujų žaidėjų.

Nėra ko girtis efektyvumu, jei viskas pasiekiamas visų mūsų sąskaita. Jei toks pelningumo šoktelėjimas būtų kurioje nors kitoje srityje, tikrai stebėtumės, kodėl šilumos gamintojai tokius viršpelnius uždirba arba, pavyzdžiui, vežėjai, trąšų gamintojai. Bet bankų sektorius kažkodėl neliečiamas. Atrodo, susitaikome su ta oligopoline situacija, kai bankų rinką dalijasi trys žaidėjai.

Laukiame ateinant naujų bankų, o jie neskuba. Mums būtinai reikia naujų veiksmų, kad būtų didinama konkurencija. Tegu pelno suma būna ta pati, tačiau tegu ją dalijasi 10 ar 15 bankų. Visiems vietos Lietuvoje užteks. O dabar ta didžiulė suma atitenka saujelei net nelietuviškų bankų.

Kęstutis Kupšys. Asmeninio archyvo nuotr.

– Tačiau ir mažiukai lietuviški bankai nepasiūlo žymiai pigesnių paslaugų.

– Taip ir yra, kad stambiųjų bankų politika duoda toną, lygį visiems kitiems. Kai Lietuvos bankas nustatė, kad bankai turi sudaryti individualiems klientams tam tikrą paslaugų krepšelį ne daugiau kaip už 1,5 euro per mėnesį, įvyko labai logiškas dalykas. Bankai, manydami, kad turės teikti dalį paslaugų pigiau, padidino įkainius kitose srityse. Ir kas pralaimėjo?

Labiausiai pralaimėjo smulkusis verslas. Kadaise, pavyzdžiui, "Swedbank" galėjai turėti sąskaitą pigiau nei už 30 centų per mėnesį. Panašiai tuo metu, kai atsirado minimas krepšelis, reguliavimas, nuo 2017-ųjų vasario visi bankai padidino verslo aptarnavimo įkainius. Subsidijuodami individualų vartotoją ėmė plėšti iš verslo klientų. Gerai, jei būtų tik dvigubai. Bet "Swedbank" atveju, įkainis šoktelėjo 11 kartų. Priminsiu, 29 centus kainavęs sąskaitos išlaikymas nuo 2017-ųjų atsieina 3,5 euro per mėnesį.

Kartais reguliuotojo įsikišimas gali pabloginti situaciją, nes sukuriamos prielaidos bankams rasti pasiteisinimą kainoms didinti.

– Na, 3,5 euro nėra milžiniška suma. Žmonės dažnai linkę į tokias numoti ranka. Gaila laiko ir energijos ginčytis dėl tokių, rodos, mažų pinigų. Sako, ai, geriau sumokėsiu, nenuskursiu. Žmonės nesiginčija, kad ne jų naudai tik dešimtosiomis procento dalimis suapvalinti su būsto paskolomis susiję mokesčiai. Ar tai nėra piktnaudžiavimas žmogaus psichologija? Neturėtų tai gerokai atidžiau pastudijuoti Lietuvos bankas?

– Kas gali atsitikti? Gali vėl pasigirsti politikų šnekų, kad Lietuvos banko veiksmai, gerinant konkurenciją šiame sektoriuje, yra nepakankami, steikime valstybinį banką. Vienas radikalesnių sprendimų būtų valstybinio kapitalo banko steigimas. Tačiau yra ir mažiau radikalių. Vietinės ir tarptautinės iniciatyvos, galinčios sukurti alternatyvas bankams.

Pavyzdžiui, kai jie ėmė didinti sąskaitos išlaikymo mokesčius, pirmiausia mano žvilgsnis nukrypo į elektroninių pinigų įstaigas. Ten, kur nedidelė įmonė, įstaiga galėtų atsidaryti savo sąskaitą ir nebūtų jokio mėnesinio mokesčio. Ir aš radau, ta alternatyva atsirado.

Užuot kas mėnesį mokėjęs po 3,5 euro, o iš jų per metus susikaupia solidi 42 eurų suma, išleidžiu nulį eurų ir džiaugiuosi nė kiek ne blogesniu aptarnavimu.

Svarbu būti atviram, dairytis, kas tą pačią paslaugą rinkoje galėtų suteikti pigiau. Alternatyvų yra ir jų vis kuriasi. Netrukus turėsime gana svarbų perversmą mūsų finansinių paslaugų sektoriuje, vadinamąją atvirąją bankininkystę. Tai – prievolė bankams truputėlį atverti savo sistemas, kad išorės sekėjai galėtų lengviau prie jų jungtis, prieiti prie tam tikrų duomenų, pavyzdžiui, apie klientą ir siūlyti jam naujas paslaugas. Tarkime, kad ir paprasčiausia. Jei turite sąskaitas keliuose bankuose, kiekvieną kartą, norėdami pasitikrinti, koks pinigų likutis, jungiatės prie kiekvieno atskirai, gaištate laiką. Dabar tai keičiasi, jei suteikiame vienai programėlei leidimą prieiti prie visų savo bankų. Paprasčiau sakant, atsiranda naujų paslaugų, leidžiančių viską atlikti daug greičiau. Tačiau dėl to bankai turi įsileisti išorės tiekėją.

Daugelis užsienio ekspertų ateitį sieja su atvirosios bankininkystės įdiegimu, ji pradės veikti, tarkime, po metų ar pusantrų. Tada tikrai turėsime daugiau alternatyvų negu dabar.

A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

– Į bankų rinką nuolat ateina naujų žaidėjų. Pavyzdžiui, kaip prieš porą metų "Revoliut". Iš pradžių sąlygos būna labai patrauklios, daug kas nieko nekainuoja. Tačiau tik tol, kol nepritraukiama pakankamai daug klientų. Vėliau atsiranda apetitas. Įvedami mokesčiai, o nepatenkintieji šalinami. Užburtas ratas? Kaip iš jo ištrūkti?

– Normalus verslo modelis, kai žaidėjai, norintys ateiti į rinką, paslaugų paketus siūlo nemokamai ar už simbolinę kainą. Jie mums, vartotojams, tuo metu tikrai suteikia alternatyvą. Kodėl ja nepasinaudoti? O vėliau jau jų reikalas klientą išlaikyti pas save. Svarbu, kad tenkintų paslaugų kokybė ir įkainiai. Svarbu, kad abi pusės rastų sutarimą.

Be to, juk kliento irgi niekas nepririša. Jis gali laisvai perkelti mokėjimo sąskaitas pirmyn atgal. Gali vienas atidaryti, kitas uždaryti ir t.t. Kiekvienas įkainio padidinimas vienur atitinkamai didina kito bankinių paslaugų tiekėjo patrauklumą.

Žaidimas vyksta į smulkiųjų žaidėjų vartus. Stipriname visų sričių stambiuosius.

Viskas aišku: kai vienas bankas kainas pakėlė, išeinu pas kitą. Bet ką daryti, kai visi vienu metu pabrangino paslaugas?

Na, nenusitarę didina kainas. Vienas paskui kitą. Vienas nuo sausio, kitas nuo vasario. Ir nuolat didina. Tai ten eurą prideda, tai – kitur. Štai tuo reikia rimtai susirūpinti.

Jei bankai neišsilaiko, jie yra skurstantys, jų pelnai per maži, jie tuoj tuoj išeis iš mūsų valstybės ir visiškai nebeliks čia bankų, galvokime, ar mums to reikia. Tada galėtume suprasti, kad reikia jiems padėti išsilaikyti, kad turi būti tam tikra investuotų pinigų grąža. Suprastume ir sutiktume, kad brangtų. Yra tylus visuomenės supratimas, kad jei tam tikra verslo sritis išsilaikyti negali, tai arba mes jos netenkame, arba sutinkame mokėti šiek tiek daugiau.

Bet kai keliami bankų įkainiai lėmė jų pelno padidėjimą net pusantro karto, klauskime, kodėl jie aiškina, kad finansiniam sektoriui Lietuva nepatraukli? Pasirodo, paslaugos brangsta ne dėl to, kad nepatraukli, o dėl to, kad pelno apetitas išaugo. Gal bankams savininkai aukščiau pakėlė turimo Lietuvoje uždirbti pelno karteles? Ir čia pasiteisinimų surasti sunkiau. Mūsų skurstančios visuomenės akimis: toks bankų pelnas – akiplėšiškai per didelis.

Jie jau turi susimąstyti, ar laikyti mus, kaip savo klientus, ir išlaikyti protingo lygio pelną, ar patirti visuomenės nusivylimą, nepasitenkinimą. Ji puikiai suvokia bankų vaidmenį ekonomikoje, žino, kiek pasiryžusi už tai sumokėti. Jeigu permoka, vartotojai gali išvis išeiti į elektroninę erdvę arba labai apriboti savo bendravimą su banku.

– Tačiau be bankų apsieiti neįmanoma. Atsiskaitymas grynaisiais, kad ir labai populiarus, tačiau jis labai apribotas. Sunku rasti darbovietę, kur atlyginimai mokami kasoje. Vargu ar pavyktų mirtinai išgąsdinti bankus. Kad ir su naujais žaidėjais finansų rinkoje. Juk ir prekybos sektoriuje atsiradę nauji tinklai kainų nesumažino iki tokio lygio kaip Lenkijoje. Nebus taip, kad ateis kažkas kitas, ir viskas radikaliai pasikeis vartotojo naudai. Nemanote, kad jeigu priežiūros institucijos leidžia lietuviui devynis kailius dirti, tai jis tiek ir dirs?

– Ir sutinku, ir ne. Na, nepradėjo visi prekybos centrai mažinti kainas iki tokio lygio kaip Lenkijoje, bet bent viename iki panašaus lygio nusileido. Jei pirkėjas atsisako didesnio pasirinkimo, pavyzdžiui, galimybės rinktis iš 300 rūšių kavos, o jam pakanka iš trijų, turi tai, ką turi. Pasirinkimo reikalas. Bet naujas žaidėjas – visiems labai naudingas. Einame ten pirkti ar neiname, bet pasitempė visi kiti. To bankų rinkoje mes visiškai nematome.

Įsikurti naujam prekybos tinklui nelengva, bet įmanoma. O tuo metu joks didelis žaidėjas į mūsų bankų rinką neatėjo. Tik išėjo. "Danske Bank" neliko, jau anksčiau užsidarė "UniCredit Bank". Ūkio banką ir "Snorą" patys uždarėme ir sunaikinome. Pastaraisiais metais realiai netekome penkių bankų, nes dar "Nordea" su DBN susijungė. Konkurencija sumažėjo, koncentracija padidėjo, nors Lietuvos bankas nuo pat 2012 m., kai atėjo V.Vasiliauskas, sakė, kad dirbs labai kryptingai, kad bus atvirkščiai.

Bet nieko panašaus neįvyko. Tik elektroninių pinigų įstaigų atsirado. Ir mokėjimų paslaugos išsiplėtė, kurios suteikė bent šiokią tokią alternatyvą. Tačiau kreditavimo rinkoje mes neturime pasirinkimo.

– Europos centrinis bankas ir toliau nedidina bazinių palūkanų normų, pinigai pigūs, tačiau verslas bėdoja, kad paskolos brangsta.

– Na, stambiajam verslui dar skųstis nereikėtų, nes jam dar skolinama gana pigiai. Palūkanos nėra tokios žudikiškos, kaip kadaise. Normalus, mokus verslas gali pasiskolinti palyginti nebrangiai. Turi tam tikrus svertus savo rankose. Stambesniam verslui lengviau ir į užsienio banką išeiti.

Va, smulkusis verslas turi didžiulių problemų. Išvada tokia: per bankų sektorių mes žlugdome bendrą Lietuvos verslo konkurencingumą. Žaidimas vyksta į smulkiųjų žaidėjų vartus. Stipriname visų sričių stambiuosius. Tai nėra gera tendencija.

Finansų sektorius šiuo atveju atlieka kontraproduktyvios jėgos funkciją konkurencingumui tarp įvairių sričių didinti. Todėl bankai turėtų persitvarkyti. Jei jie to nepadarys, persitvarkys pats verslas ir piliečiai, ieškodami pigesnių alternatyvų.