Taip šiandien ir vyksta – valdantys „valstiečiai“ mažina mokesčius, o rinkimams besirengiantys konservatoriai iš opozicijos šaukia to nedaryti.

„Valstiečiai“ laimėjo rinkimus žadėdami padėti tiems, kuriems mažiau sekasi, bet to padaryti neišeina, kai biudžetas lieka skurdus dėl mažų pajamų iš mokesčių. Jei Vyriausybė iš tiesų būtų centro-kairės, kokia dedasi, vienur mažindama mokesčius, kitur juos didintų. To nedarant, pajamų nelygybė ir skurdas Lietuvoje išliks vieni didžiausių Europoje.

Mokytojų algų sistema iškreipta ir nesąžininga, „valstiečių“ reforma apsiribojo atverta galimybe kurti mokytojų „etatus“ ten, kur jų realiai nėra, bet kur galbūt gyvena „valstiečių“ rinkėjai. Tuo tarpu kiti mokytojai už pamokas negavo pelnytų algų, atlyginimai keitėsi nevienodai. Pražiopsojus pirmąsias pasipiktinimo kibirkštis ir įsisiūbavus protestams, saviškius bandoma sutelkti ir kritikus diskredituoti sąmoningais nusišnekėjimais apie perversmą ar Rusijos ranką. Kažin tik ar toks žmonių kvailinimas duos naudos. Nesuprantama, kad mokytojus papiktinusi netvarka naujoje apmokėjimo sistemoje galiausiai palikta taisyti prezidentei.

Konservatorių siūlymas – mokytojų algas finansuoti paliekant didesnius mokesčius dirbantiesiems, nors jie sumoka kelissyk daugiau nei turintys individualią veiklą ar verslo liudijimą. Apie pastarųjų mokesčių kėlimą ar užsienio ekspertų siūlymus įvesti turto, automobilių ar aplinkosaugos mokesčius – nė mur mur. Artėjant savivaldos rinkimams, kalbos apie efektyvumą tampa tabu, nors dešinieji turėtų geriausiai žinoti, kad jei norime kažką nuveikti turėdami mažą biudžetą, turime didinti dėmesį išlaidų kokybei. Vietoj to, žmonės gąsdinami, kad „valstiečių“ valdžia uždarys ligonines, švietimo problemas spręsti siūloma tiesiog pilant daugiau pinigų į kiaurą kibirą. Nesąžiningai pridedama, esą nieko tokio nepriimti biudžeto ir pagyventi pagal šių metų skaičius. Girdime, kad reikia naujo socialinio kontrakto, bet negirdime pasiūlymų dėl jo turinio. Pasakymas, kad valstybės ištekliai yra riboti, nėra rimta prezidento rinkimų programa.

Tyliai mokesčių reformą palaiminusi prezidentė pasako, kad Vyriausybė turi švietimui rasti papildomų pinigų, bet nepasako, iš kur. Šalia to, krizės įkarštyje du vadovai dar vaikiškai pasižaidžia smėlio dėžėje – prezidentė iš spaudos sužino apie premjero sprendimą atleisti tris ministrus, premjeras iš spaudos sužino, kad prezidentė atsikirsdama vieną ministrę paliko „dirbti“ ilgiau. Įmantria logika mitingo dieną sužiba ir perrinkimo siekiantis Vilniaus meras – jis sekėjams feisbuke paskelbia, kad palaiko mitingą, bet nepalaiko mitingo reikalavimų…

Norint spręsti 6 tūkst. mitingo dalyvių iškeltas problemas dėl mokytojų ir viso viešojo sektoriaus situacijos, [6] reikia diskusijų ir sprendimų, kokias mokyklas ir nereikalingas švietimo įstaigas uždaryti, kam kilstelti mokesčius, kokias lengvatas naikinti, ką galima padaryti, kad biudžeto pinigai nenueitų vėjais brangioje, bet neefektyvioje viešųjų pirkimų sistemoje. Vengiant šių klausimų, sveikatos sektorių toliau finansuoja vokeliai, o mokytojus – šešėlinė korepetitorių mokykla.

Kai kuriuos sprendimus jau seniai siūlo Lietuvos bankas ir Valstybės kontrolė, bet politikų elitas jų nenori girdėti. Pirmoji ekonomikos pamoka – niekada nebus galimybių patenkinti visų norus. Deja, pirmoji politikos pamoka yra pamiršti pirmąją ekonomikos pamoką. Tai politikai ypač gerai prisimena artėjant trejiems rinkimams.