Kaip pamaitinti milijonus?

Maistas – štai problema, kurią sovietai privalėjo išspręsti tam, kad nesugriūtų jų socialistinis "rojus".

Kaip pamaitinti milijonus augančios šalies žmonių, iš kur gauti tiek produktų, kai planinė ekonomika tokia neefektyvi, o pseudoreformatorių bandymai ją patobulinti vis patiria fiasko?

Būtent tam tikslui praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėdoje pastatytas slaptas objektas keistu pavadinimu – Klaipėdos probleminės jūrų elektrinės žūklės laboratorija.

Jos darbuotojai turėjo sugalvoti, kaip patobulinti pramoninę žvejybą.

Pasaulinio vandenyno ištekliai tuo metu buvo gausūs, tačiau reikėjo rasti būdą, kaip visa tai "pasiimti".

Todėl Klaipėdoje mokslininkai dirbo, kurdami įrangą, kuri žuvis priviliotų į laivo tralą. Ir toks metodas buvo sukurtas.

Tuomet pasaulyje tai buvo didelė naujiena ir – dar didesnė paslaptis.

Vienas šios laboratorijos kūrėjų – Nepriklausomybės akto signataras, neseniai 90-metį atšventęs Stasys Malkevičius, kuris įstaigai vadovavo 1958–1971 metais.

Klaipėdietis Šarūnas Toliušis – ilgametis šios laboratorijos darbuotojas – vyriausiasis konstruktorius, vėliau – ir ilgametis vadovas, pasakojo, kad kūrė elektrožūklės metodą jūrinei žvejybai, tai yra, buvo sugalvota, kaip elektros laukų pagalba privilioti žuvis į tralo maišą.

Slaptas išradimas

Anot Š.Toliušio, šis metodas žuvims nekenkia. Nes tai – viso labo anodinė reakcija.

Į anodą reaguoja kiekvienas gyvas organizmas. Žuvys šiuo atveju stengiasi plaukti link anodo.

Klaipėdietis pasakojo, kad tam tikroje tralo vietoje, šalia surinkimo maišo, kur žuvys pajusdavo pavojų ir stengdavosi pasprukti, buvo formuojamas impulsinis laukas.

Tada jos apsvaigdavo ir būdavo nuplaunamos į tralą.

"Jeigu žuvys pakliūva į stipresnį elektrinį lauką, apsvaigsta, kai kurioms tam tikram momentui paralyžiuojami raumenys, tačiau po kelių minučių jos vėl atsigauna. Ar tai kenkė aplinkai? Nemanau, kad šitas žvejybos būdas buvo ekologinė bomba, bet mūsų išradimas nebuvo įteisintas pasaulinėje bendruomenėje", – dėstė klaipėdietis.

Tada tai buvo slaptas žūklės metodas. Ir natūralu, kad sovietai per daug neatviravo, nes galimas dalykas būtų sukilę gamtos saugotojai.

Tiesa, tada dar jų judėjimas nebuvo pasiekęs tokį lygį, kaip dabar.

Be to, šį metodą pradėtų taikyti ir kitos šalys, o tai sumažintų žuvų išteklius pasaulio vandenyse ir padidintų žūklaujančių šalių konkurenciją.

"Dabar taip niekas nežvejoja. Tai labai brangus metodas, nes, norint sukurti galingą elektros lauką vandenyje, laive reikia turėti jėgainę. Girdėjau, kad olandai šį metodą naudoja plekšnių žvejybai ir dabar. Tiesa, lig šiol šito žvejybos metodo niekas nei uždraudė, nei įteisino", – teigė Š.Toliušis.

Išsidavė atvirame eteryje

Klaipėdiečių eksperimentas buvo vykęs, kai kurie Sovietų Sąjungos žvejybiniai laivai kurį laiką jau naudojo šį metodą, kol nutiko šis tas nemalonaus.

Prie Pietų Afrikos krantų žvejojo keli tarybiniai laivai, vienas jų – elektrifikuotu tralu, tačiau šitas žūklės būdas, kaip minėta, pasaulyje nebuvo įteisintas.

Vyrai per raciją atviru tekstu pasikalbėjo tarpusavyje, kaip naudojo elektrifikuotą tralą, sugavo nemažai žuvų, kelis jūrų ruonius.

Jų pokalbį eteryje užfiksavo pakrančių apsaugos tarnyba.

Netrukus laivuose sulaukta "svečių", kurie viską išsiaiškino.

Tai buvo nemenkas smūgis sovietams, nes paaiškėjo, kad jie žūklauja neįteisintais metodais.

Bandymus pristabdė žūtis

Pasakota, jog tada Tarybų Sąjunga gavo nemenką baudą iš tarptautinių organizacijų, ir laboratorijos veikla Klaipėdoje po to kiek nuslopo.

"O mes buvome pasiekę tokį lygį, kad ir Vladivostoko žvejybinėje bazėje, ir Murmansko, taip pat Juodojoje jūroje žvejojančiuose laivuose buvo taikomi mūsų išradimai. Ten jau žvejojo elektrifikuotais tralais. Klaipėdoje esantis žvejybos laivynas šio metodo nenaudojo. Kodėl, nežinau", – teigė Š.Toliušis.

Klaipėdos laboratorija turėjo laivą "Neringa", kuriuo plaukdavo į ekspedicijas.

Tiesa, pats Š.Toliušis į jas nepatekdavo, nes negaudavo vizos. Lietuvių laboratorijoje dirbo tik dešimtadalis.

"Ekspedicijose vykdavo labai rimti eksperimentai. Buvome sukūrę vadinamąjį akvaplaną, tokią pusiau atvirą konstrukciją, kurioje sėdėdavo du žmonės su akvalangais, tas akvaplanas plaukdavo virš tralo, ir narai po vandeniu stebėdavo ir net filmuodavo bei fotografuodavo žuvų judėjimą. Nebuvo taip lengva. Pradžioje mūsų ta impulsinė įranga buvo labai gremėzdiška. Maždaug apie 80-uosius mūsų pasiekimai buvo gana ženklūs", – prisiminė Š.Toliušis.

Paskui laboratorija gavo dar vieną modernų tyrimų laivą, bet jame per nelaimingą atsitikimą 1982 ar 1983 metais mirė vienas tyrėjas iš Kauno.

Tuomet tą laivą iš klaipėdiečių perėmė kolegos iš Kaliningrado, nes esą "nemoka dirbti".

Š.Toliušio teigimu, jei tą laivą jie būtų turėję, tyrimai būtų pasiekę dar aukštesnį lygį.

Tačiau ilgainiui pasaulio vandenyse nebeliko tokių didelių žuvų išteklių, kuriuos būtų galima semti neribotai, eletrožūklės metodas šiuo metu tiesiog nebeturi prasmės ir yra neracionalus.

Bepigu buvo eksperimentuoti, nes tuomet tokiems išradimams pinigų Maskva negailėjo ir niekas neskaičiavo, ar šitie bandymai kada nors atsipirks.

O gal tie tyrimai viso labo buvo tam tikra dūmų uždanga net ir patiems laboratorijos darbuotojams?

Tik pašto dėžutės numeris

Anot Š.Toliušio, laboratorija tais laikais buvo slaptas objektas. Patekti į ją galėjo tik darbuotojai, pašalinių asmenų apsilankymas – neįmanomas.

Be to, laboratorijos pavadinimas ilgą laiką niekur nefigūravo. Visa korespondencija darbuotojams buvo adresuojama, nurodant nieko nesakantį pašto dėžutės numerį.

Galima spėti, jog laboratorija Kopgalyje dirbo ne tik siekdama pagerinti žvejybą, tačiau iki šiol atkakliai tikinama, kad jos veikla su karo pramone esą nebuvo susijusi.

Įstaiga priklausė tiesiogiai Maskvai ir buvo valdoma per Kaliningradą, kur veikė Specialus eksperimentinis konstruktorių biuras.

Štai šio biuro filialas ir buvo Klaipėdos probleminės jūrų elektrinės žūklės laboratorija.

"Tiesa, vienu metu iš Kijevo atvykę kariškiai kažką sprogdino mūsų baseine, bet ką konkrečiai jie ten darė, nežinau. Aišku, mūsų įstaiga oficialiai vadinosi tik pašto dėžute, bet su karinėmis žinybomis jokių reikalų neturėjo. Ar galėjome mes ko nors nežinoti, kas vyko laboratorijoje? Manau, ne. Mūsų ten dirbo labai mažai. Kodėl viskas tada buvo taip slapta? Juk Sovietų Sąjungoje viskas buvo slapta", – šypsojosi Š.Toliušis.

Profesoriaus I.Chanino fenomenas

Viena garsiausių šios laboratorijos asmenybių buvo profesorius I.Chaninas.

Š.Toliušis teigė, kad kurį laiką su juo dirbo ir paskutinį kartą žinių iš jo sulaukė gal prieš dešimtmetį.

Jis išvažiavo į Izraelį praeito amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, kai žydų tautybės asmenims buvo leista emigruoti.

"I.Chaninas buvo biologas. Jis tyrinėjo, kaip žuvys reaguoja į elektros impulsus. Jis nevykdavo nei į ekspedicijas, užsiėmė savo reikalais", – tvirtino Š.Toliušis.

Dienraščio duomenimis, profesoriaus veikla anaiptol neapsiribojo tik žūklės tobulinimo metodais.

Galimas dalykas, kad kai kurie jo kolegos net nežinojo, kuo jis užsiima.

"Mano žiniomis, profesorius vykdė tam tikrus kariškių užsakymus. Jį pažinoję žmonės pasakojo, kad I.Chaninas vienas pirmųjų bandė daryti eksperimentus, kaip elektros pagalba galima būtų priversti žuvis judėti tikslingai, tai yra ten, kur reikia žmogui. Be to, jį labai domino žuvų nervų sistema ir kaip ją galima paveikti. Esu girdėjęs, kad jis įmontuodavo į sugautų žuvų galvas kažkokius įtaisus, kuriais galėjo jas valdyti. Jis darė gana keistus dalykus. Žinau tiek, kad šią veiklą dosniai finansavo, jis buvo ypač saugomas ir prižiūrimas", – pasakojo viešumo nepanoręs klaipėdietis.

Viena versijų – profesorius ne laisvai emigravo, kaip teigiama, o vienos konferencijos metu užsienyje jam pavyko atsikratyti KGB "palydos" ir jis paprašė politinio prieglobsčio, vėliau išvyko į istorinę tėvynę, kur esą padarė stulbinančią mokslininko karjerą.

Apie šį žmogų internete informacijos nėra, nors jo garsių bendrapavardžių pilna. Nėra žinoma, ar jis dar gyvas.