Įstatymo rengėjai skaičiuoja, kad tokių objektų visoje Lietuvoje galėtų būti apie 150–160. Ne viskas taip paprasta, kaip gali iškart pasirodyti. Iniciatyvos autoriai norėtų, kad vertinimus darytų Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrumo centras. Jo vadovė įsitikinusi, kad tai ne šios institucijos kompetencija. Daug paminklų yra kapavietėse, o jas saugo Ženevos konvencija. Kita vertus, būtent kapai ir juose esantys paminklai su sovietine simbolika Rusijos naudojami kaip hibridinio karo ginklas.

Įstatymo rengėjai siūlo pavesti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui sudaryti tokių objektų sąrašą, o jį tvirtintų, nustatytų tvarką kaip juos pakeisti ar pašalinti vyriausybė. Genocido tyrimo centras tokios prievolės kratosi – šios įstaigos darbo pobūdis visai kitas.

„Tą informaciją turi surinkti vietos valdžia, seniūnai. Ten yra Kultūros paveldo departamento teritoriniai skyriai. Šiaip, žmonės žino daugiau negu mes, ir kam reikia tą dviratį mums išradinėti?“ – stebėjosi Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Įstatymo rengėjai siūlo išvalyti viešąsias erdves: aikštes, skverus, pastatus, kad neliktų nieko, primenančio asmenis, prieškariu prisidėjusius prie sovietų režimo įtvirtinimo Lietuvoje.

1940-ųjų vasarą į Maskvą pasiųsta dvidešimties įgaliotinių delegacija, kuriai patikėta pasiprašyti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Tarp jų rašytojai Antanas Venclova, Liudas Gira, Kostas Korsakas, Kazys Boruta, Jonas Šimkus, Salomėja Nėris, Petras Cvirka. Jų vardais iki šiol vadinamos gatvės, mokyklos, aikštėse tebestovi paminklai. Šiuo metu dažniausiai minimos S. Nėries ir P. Cvirkos pavardės. Parlamentaras Laurynas Kasčiūnas sako, kad 1940 m. Stalino saulę parvežusiam P. Cvirkai Vilniuje tikrai ne vieta – šis paminklas statytas jam ne už nuopelnus lietuvių literatūrai. L. Kasčiūno manymu, ekspertinį P. Cvirkos veiklos vertinimą turėtų atlikti Genocido tyrimo centro istorikai.

„Tokiu atveju mes eliminuojam tuos politinius bangavimus, kad čia bando politikai politizuot istoriją ir t. t. Mes kiek įmanoma, paliekam istorikams. Laukiam jų rezultatų ir jie jau turės pasakyti“, – sakė L. Kasčiūnas.

„Dabar aš tikrai žinau, kad mūsų centras nesiims aiškinti, kad šitą reikia nukelti, o šitą galbūt ir palikti. Todėl, kad tai ne mūsų prerogatyva. Mes, kaip istorijos nagrinėtojai, pateiksime istorinę pažymą apie kiekvieną paminklą ar lentelę“, – teigė T. B. Burauskaitė.

Įstatymas aprėpia ne tik 1940-uosius, bet ir laikotarpį iki pat 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Per tą laiką šalis išgyveno ne tik sovietų, bet ir nacių okupaciją. Šalyje pasikeitė kelios kartos, daugelis net nesapnavo karjeros galimybių be komjaunuolio ar komunisto bilieto kišenėje. Tokius turėjo ir nemaža dalis dabartinių parlamentarų. Filosofė Nerija Putinaitė sako, kad dėl šio laikotarpio nesutaria net istorikai.

„Toksai įstatymas nieko nespręstų, bet jisai paimtų ir įtvirtintų kurią nors vieną versiją. Aš to labiausiai bijau. Tai reikštų, kad ir moksliniams tyrimams, akademinei laisvei taikomas suvaržymas. Svarbu, kad tie dalykai vyktų argumentų principu, o ne politinių sprendimų nuleidimo iš viršaus principu“, – kalbėjo VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. N. Putinaitė.

Okupantai pasitraukė, palikdami Lietuvos miestuose ir miesteliuose tankų žuvusių sovietinių karių kapaviečių tinklą. Čia sovietų kariai vadinami išvaduotojais, o jų kapai papuošti Lietuvos įstatymais draudžiama simbolika. Dabar siūloma įstatymu šio paveldo atsikratyti.

„Visi „balvonai“, kurie šalia stovi, visi užrašai, kurie prieštarauja istorinei tiesai, pavyzdžiui, kad „čia ilsisi Lietuvos išvaduotojai“ ir panašiai, turėtų būt nuimti ir pakeisti istorinę tiesą atitinkančiais neutraliais užrašais „čia ilsisi sovietų karių palaikai, žuvusių Antrajame pasauliniame kare“. Štai kaip mes suprantam, kokios pertvarkos turėtų būti“, – aiškino Seimo narys Audronius Ažubalis.

Kare žuvusiųjų kapaviečių rimtį saugo Ženevos konvencija. Po Krymo aneksijos atšalus santykiams, Lietuvai vargu, ar pavyks greitai sutarti, kad Rusija naudotų neutralią simboliką.

Tai nėra istorinė atmintis, tai yra ginklas, nukreiptas į ateitį, galima netgi sakyti, kad tai yra hibridinio karo ginklas manipuliuoti žmonių sąmone.

Kapavietėms tvarkyti Rusijos ambasada skiria lėšų, samdo bendrovę „Užmiršti kariai“. Jos vadovas yra nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje turintis Rusijos pilietis Viktoras Orlovas. Spalį Kultūros paveldo departamentas šiai organizacijai skyrė 1,5 tūkst. Eur baudą už tai, kad pažeidė perlaidojimo procedūrą be Užsienio reikalų ministerijos ir Kultūros departamento leidimo, antkapį pažymėjo sovietine žvaigžde.

Karių kapavietės turėtų būti įtrauktos į specialų registrą, kurį tvarko Kultūros paveldo departamentas. Tačiau tai padaryta ne visur. Pavyzdžiui, Visagine, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje perlaidoti trijų žuvusiųjų palaikai iš Liaudėnų kaimo, Zarasų rajono. Rusijos „Tėvynės karo“ ordinu pažymėta kapavietė iki šiol nėra įtraukta į specialų registrą, tad neturi teisinės apsaugos, tačiau jai tvarkyti Rusija skiria lėšų, rusų diplomatai čia lankosi gegužės 9-ąją. Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė situaciją komentuoti atsisakė.

Prie kūjais ir pjautuvais, penkiakampėmis žvaigždėmis, sovietų karių skulptūromis paženklintų memorialų gegužės 9-ąją iš garsiakalbių griaudėja patriotinės sovietinės dainos, dalijamos Georgijaus juostelės. Kai kur vyksta ir neseniai Rusijoje įgyvendintas projektas „Nežinomas pulkas“ – eitynės su žuvusiųjų portretais, o po vyksta jų koncertai, kuriuose patriotines dainas traukia net vaikai, padabinti sovietų karinėmis uniformomis.

Šiuos renginius visada stebi Rusijos diplomatai ir kai kurie Lietuvos politikai. Politikos analitikas Marius Laurinavičius sako, kad sovietiniai paminklai ir prie jų vykstantys renginiai – akivaizdi Rusijos hibridinio karo prieš Lietuvą dalis.

„Taip, tie paminklai yra ginklas Rusijos rankose, ir tą ginklą iš jų turėtume dabar atimti. Visa ta vadinamoji istorijos politika dabartinio Rusijos režimo, Vladimiro Putino režimo, yra naudojama kaip ginklas. Tai nėra istorinė atmintis, tai yra ginklas, nukreiptas į ateitį, galima netgi sakyti, kad tai yra hibridinio karo ginklas manipuliuoti žmonių sąmone“, – teigė Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas M. Laurinavičius.