Įpareigojo griauti

Statybos inspektoriams pareikalavus nugriauti visus pastatus, kuriems neturėta reikiamų dokumentų ir kurių bent dalis buvo valstybinėje žemėje, užsisuko teismų maratonas.

Per nurodytą laiką L. ir R.Riaukos sugebėjo nuardyti tik tinklinę tvorą. Dėl visų kitų objektų nepajudino nė piršto.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. L.Riaukienei leido įsiteisinti statybas per dar trejus metus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį sprendimą panaikino, o L.Riaukienės prašymą atmetė.

Vis tik Riaukos ir tada neskubėjo. Po pusantrų metų visi savavališki statiniai tebestovėjo kaip stovėję.

Dar po ketverių metų bylinėjimosi, šių metų kovo 2 d. Kauno apylinkės teismas buvo tokios pat nuomonės: savavališkos statybos padarinius būtina pašalinti, nes "nėra realios galimybės pašalinti savavališkos statybos padarinių įteisinimo būdu".

Miškas buvo tapęs pieva

Riaukų planas privatizuoti valstybinę žemę, kurioje jau buvo prasidėję darbai, taip pat liko neįgyvendintas pastabių kaimynų dėka.

Atsitiktinai jie sužinojo, kad 2012 m. lapkritį Valstybinė miškų tarnyba (VMT) stebuklingai nustatė, jog šalia L.Riaukienės žemės sklypo esantis valstybinės reikšmės miško plotas neatitinka miškui ir miško žemei keliamų reikalavimų, todėl tikslinant kadastro duomenis gali būti išbrauktas iš miško žemės teritorijos. Tais pačiais metais taip ir atsitiko.

Tuomet atsivėrė kelias Riaukoms. Vis tik kaimynai rankų nesudėjo, apskundė šį sprendimą ir VMT po dvejų metų nustatė priešingas aname patikrinime užfiksuotas aplinkybes. "Išsikvietėme VMT, parodėme kelmus, sumatavome ir taip toliau, Vyriausybės nutarimu miško teritorijos statusas atkurtas", – pasakojo G.Juknys apie 2014 m. nutarimą.

Šį, Riaukų manymu, akibrokštą jie apskundė, byla nukeliavo į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

L.Riaukienė teismui teigė abejojanti jai nepalankaus patikrinimo akto teisėtumu ir pradėtų procedūrų dėl teritorijos įtraukimo į miško žemės teritoriją pagrįstumo. Teismas Riaukų skundą dėl VMT sprendimo atmetė kaip nepagrįstą.

Savavalinės statybos įteisinti neįmanoma

VTPSI atstovų teigimu, atsižvelgiant į tai, kad savavališki statiniai pastatyti už sklypo ribų ir patenka į valstybinės reikšmės Kleboniškio miško parko teritoriją, į kurią jokių teisių statytoja neturi ir kurioje draudžiama tokių statinių statyba, atsakovė minėtoje teritorijoje neturi teisės įgyvendinti statytojo teisės ir pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus neturi objektyvių galimybių gauti statybą leidžiančio dokumento.

Jeigu asmuo per nustatytą privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nurodymo neįvykdo ar negauna statybą leidžiančio dokumento, inspekcija kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo vykdyti nurodymą.

Atsakovės ir jos atstovo teismo posėdžiuose bei procesiniuose dokumentuose išsakyti motyvai dėl galimybės įteisinti savavališką statybą yra nepagrįsti.

Statusas juk grąžintas

VMT direktorius Paulius Zolubas nesiėmė vertinti situacijos, kai valstybinėje miško žemėje stovi privatūs statiniai.

P.Zolubas abstrakčiai išsisukinėjo ir nuo atsakymo, kaip nutiko, kad jo vadovaujamos tarnybos atstovai pateikė dvi labai skirtingas išvadas dėl teritorijos, šalia Vasarvietės g. 2.

"VMT 2012 11 08 patikrinimo aktu objekte nustatyta ne miško žeme vadovaujantis faktiniais apžiūros vietoje bei VMT turimais archyviniais duomenimis, taip pat dalyvaujant miškų inventorizaciją šioje teritorijose anksčiau atlikusios institucijos atstovui, kuris sutiko, kad miško žemės plotui nepagrįstai priskirta teritorija, neatitinkanti miškui ir miško žemei keliamų reikalavimų, o šis plotas gali būti išbrauktas iš miško žemės ploto, registruoto Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre.

2014 03 27 VMT direktoriaus sudaryta komisija, įvertinusi papildomai iš piliečių gautus įrodymus (asmeninės vietovės 2007–2008 m. fotografijos) ir paaiškinimus (kuriais tarnybos specialistai 2012 m. patikrinimo metu nedisponavo) konstatavo, kad miško žemės statusas panaikintas nepagrįstai, todėl miško žemės statusas turi būti atkurtas. Skirtingas VMT atstovų atliktų patikrinimų išvadas lėmė papildomi įrodymai, gauti iš piliečių 2014 m." – biurokratiškai aiškino P.Zolubas.

Prieš žadėdamas išsiaiškinti tarnybos atstovų motyvus, kodėl kadaise buvo rekomenduota panaikinti teritorijos, esančios šalia Riaukų sklypo, miško statusą, direktorius pridūrė: "Bet galiausiai miško statusas juk grąžintas."

Nepraranda vilties susitvarkyti

Sklypo bendraturtė L. Riaukienė "Kauno dienai" teigė nieko nekomentuosianti, nes tebevyksta teismas. Kovo 2 d. teismo sprendimą griauti ji apskundusi.

L.Riaukienė teisme yra teigusi, kad jau penkerius metus nepaklūstanti inspekcijos reikalavimui nugriauti nelegalius pastatus, nes esą mananti, jog turi galimybę šią statybą įteisinti.

Ji kalbėjo tikinti, kad tinkamai suruošus dokumentus namo dalis, stovinti jai priklausančiame žemės sklype, gali būti įteisinta. Anot jos, visus tuos penkerius metus buvo imtasi veiksmų statyboms įteisinti, bet iki šiol to nepavyko padaryti dėl "nepastovios valstybinių institucijų pozicijos".

Kitas sklypo bendraturtis, jos sutuoktinis Ramūnas Riauka sutiko atsakyti į dienraščio klausimus, susijusius su jo žmonai iškelta byla dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.

– Kodėl taip atsitiko, kad jūsų namas neatitinka detaliojo plano?

– O jūs čia jau viską darote, nors dar neaišku, kuo čia baigsis? Vyksta teismas.

– Savavališką statybą jūsų žmona pripažino teisme.

– Nėra savavališkos statybos. Namas stovi sklype.

– Dalis gyvenamojo namo, kitų jūsų pastatų stovi valstybiniame miške. Šeimininkaujate 5 aruose miško teritorijos, esate ją atitvėrę ir taip prijungę prie savo valdų.

– Matau, kad esate labai neteisingai informuota – valstybė savavališkai atšaukė sprendimą. Jeigu valstybė nebūtų atšaukusi detaliojo plano pritraukimo prie miško zonos… Kaimynas paskundė, kai buvo daromas detalusis planas.

– VMT rekomendavo greta jūsų sklypo esančiai teritorijai grąžinti miško statusą, nes konstatuota, kad ji vis dėlto atitinka visus miško požymius. Rasta ir kelmų. Jūs medžius išpjovėte?

– Miško niekas nepjovė. Vėtra išvartė daug medžių, viskas buvo išpjauta su miškų eigulių žinia. Kai viskas baigėsi, paprašėme, kad mišką leistų mums pritraukti ir nusipirkti. Natūralu, kad atšaukus sprendimą teritoriją išbraukti iš miško zonos, toje vietoje liko kai kurie statiniai. Ne to tikėjomės. Dabar bylinėjamės, kodėl valstybė atšaukė savo nuosprendį.

– Kaip paaiškintumėte parašų, esančių viename iš jūsų sklypo dokumente, klastojimo faktą, kurį patvirtino ekspertai?

– Mums atidavė su parašais, nežinojome, kad ten galbūt ne jie pasirašė. Sutikimo dokumentą dviem dienoms atidavėme kaimynams, kad jie pasirašytų. Palikome. O jūs nenuodėminga šiame gyvenime? Koks mums tikslas buvo padirbinėti parašus, jeigu viskas legalu? Namas tuomet dar net nebuvo pradėtas statyti.

O jūs nenuodėminga šiame gyvenime?

Pikti kaimynai. Jie fotografavo mūsų statybas, landžiojo, gal ir ribas pakeitė. Kur garantija, kad kai buvo statomas namas kaimynas neatėjo ir neperstatė ašių? Jie gal ruošėsi tokiai provokacijai. Pavydas iškilo, kai mes pasistatėme. Tai yra piktybiniai kaimynai. Jie pyko ir kodėl kitas kaimynas pasistatė. Bet natūralu, kad jeigu valstybė leido išsipirkti žemę, atsirado sklypų, tai ir apsistatė. Gal jis ir pats norėjo įsigyti valstybinės žemės, bet išėjo taip, kaip išėjo.

– Ar tikrai nemanote, kad bent jau šiek tiek rizikavote, siekdami pakeisti detalųjį planą, bandydami įsigyti valstybinės žemės, jau pradėję ant jos statyti?

– Vyko procesas. Vyko statybos ir buvo galimybė išsipirkti bei prisijungti žemę, beveik visi susitvarkėme. Buvo padarytas detalusis planas, buvo gautas leidimas statybai ir pastatytas namas. Buvo derinamas detalusis iki pirmų miško medžių. Kai kaimynas pamatė, kad baigiame susitvarkyti, surado ryšių Vilniuje, ir miško teritorija buvo atitraukta atgal, atšauktas sprendimas ją išbraukti iš miško zonos. Paskui buvo atšauktos detaliojo plano korekcijos ir dalis mūsų namo iš sklypo išlindo į miško žemę. Natūralu, čia labai normalu. Nematau nieko problematiško. Jeigu viskas būtų kitaip susiklostę, būtume išsipirkę žemę. Mums labai nepasisekė: ir finansiškai, ir psichologiškai. Kodėl nežiūrime tam tikrų išlygų?

– Namą statėte iš dalies ne ant savo žemės, dar nespėję jos įsigyti.

– Taip. Nes mums sakė, kad jokių problemų nebus. Negaliu pasakyti pavardės, vardo, neprisimenu, kas sakė. Ne aš derinau šiuos dalykus. Visi šio rajono kaimynai papildomai nusipirko, susitvarkė žemę. O aš nesugebėjau, kadangi turiu labai gerą kaimyną.

Imate galutinį rezultatą, bet nenorite įsigilinti į eigą. Jūs už tuos, kurie skundžia, ar už tuos, kurie kenčia?

Viskas tęsiasi jau penkerius metus. Gal dar tiek pat bylinėsimės, jeigu nebūtų kaišiojami problematiškai pagaliai. Visi: žemėtvarka, miškų tarnyba – visi sutinka, kad čia yra padaryta klaida, ne klaida, o kad valstybė padarė va tokį žingsnį, o dabar visi kenčiame. Visi yra už, kad įteisinti. Tik kaimynai vėl skundžia. Ir vėl iš naujo.

Visi pripažino, kad gamtai žalos nepadaryta, aplinka nesudarkyta. Yra tik teisiniai procesai, kuriuos mes bandome įteisinti, o kaimynas su savo armija mums trukdo. Prašėme leisti susimokėti baudą ir susitvarkyti, įsiteisinti visą šį dalyką. Kaimynai sako: "Ne, griaukite!" Mes jau iki Vilniaus priėjome, kad ir Vilnius pradėtų domėtis, kokia Kaune dedasi netvarka. Linkiu, kad niekada neturėtumėte baisių pavydžių kaimynų. Mes normalūs žmonės.