– Dabar daug kalbama apie parolimpiečių treniruočių sąlygas. Pone Genrikai, kaip jūs jas apibūdintumėte?

G. Pavliukianecas: Mūsų sąlygos neblogos, tačiau nežinau, kaip bus toliau. Grįžus iš Rio de Žaneiro sužinojau, kad atlyginimas treneriui nebus mokamas. Mūsų sporto bazę išlaikė sporto mokykla „Tauras“, nuo šių metų pradžios iki rugsėjo finansavo Kūno kultūros ir sporto departamentas. O nuo rugsėjo 1 d. jokio finansavimo nėra ir mes nežinome, ar galėsime savo salėje treniruotis. 

– Kur yra ta salė?

G. Pavliukianecas: Mes treniruojamės Gerosios Vilties progimnazijoje Vilniuje. Čia yra speciali golbolui pritaikyta salė. Ji priklauso Lietuvos aklųjų sąjungai, ji tą salę nuomoja, ima mokesčius už komunalines paslaugas.

– Jūs tam lėšų neturite, o Kūno kultūros ir sporto departamentas pinigų neskiria?

G. Pavliukianecas: Šiems metams lėšų buvo rasta, o kaip bus toliau, nežinome. Manau, čia ne tik departamento rūpestis. Reikėtų spręsti problemą valstybės mastu, kad neįgalūs sportininkai galėtų normaliai treniruotis.

– Pone Levicki, kaip yra finansuojamas sportininkų pasirengimas parolimpinėms žaidynėms? Kas moka jums atlyginimą, moka už salę?

K. Levickis: Klausimas ne man, nes aš esu viso labo treneris. Žinau tik tiek, kad Parolimpinis komitetas ir Lietuvos aklųjų sporto federacija turi sudaryti sąlygas ruoštis. Žaidėjai gavo pinigėlių maistui, salė buvo nuomojama, į pasirengimo varžybas mus vežė Lietuvos aklųjų sporto federacija, aprangą nupirko Parolimpinis komitetas. Tiek mano žinių.

– Pone Genrikai, iš kai kurių jūsų pasisakymų tiek dėl netinkamos aprangos, kitų dalykų, galima suprasti, kad esate šiek tiek nusivylęs pasiruošimu žaidynėms?

G. Pavliukianecas: Dėl aprangos – taip. Visi žinojo, kada vyks parolimpinės žaidynės, tačiau aprangą gavome likus vos savaitei iki išvykimo. Nei mes jos matavomės, nei testavome, ar tinka. Mums atsiuntė nuotraukas elektroniniu paštu, kad pasirinktume spalvą. Aklieji turi rinktis spalvas? Absurdas. Prieš 4 metus, vykdami į Londono parolimpines žaidynes, mes iš anksto gavome pavyzdžius, galėjome pačiupinėti, pasimatuoti, jei reikia – pataisyti. Rio de Žaneire turėjome ne aprangą, o kažkokius skafandrus, kuriuose virėme prakaite.

– Ar dėmesys parolimpiniam sportui Lietuvoje yra deramas? Ką manote?

G. Pavliukianecas: Jei ne mūsų pergalės, dėmesys būtų toks, koks ir buvo. Dabar lietuviai iškovojo du aukso ir vieną sidabro medalį, susidomėjimas didelis. Labai daug padarė žiniasklaida, žmonės komentavo, buvo ir teigiamų, ir neigiamų atsiliepimų. Labai dėkojame už tai.

– Dabar daug diskutuojama apie premijų dydį. Ar parolimpiečių premijos turėtų būti tokios pačios kaip ir olimpiečių? Sakomi argumentai, kad parolimpinis sportas siekia kitų tikslų – ne rezultatų, o neįgaliųjų integravimo į visuomenę, kad tai mėgėjiškas užsiėmimas ir jo kaip profesionalaus sporto vertinti negalima. Ką apie tai manote?

G. Pavliukianecas: Nežinau, kodėl žmonės taip vertina, kodėl sako, kad mėgėjiškas sportas. Tikrai ne.  Tai yra sportas, į žaidynes išrenkami tik geriausi. Rio de Žaneire golbolo varžybose kovojo 12 stipriausių komandų iš viso pasaulio. Tas pats ir lengvojoje atletikoje, plaukime. Lengvų varžovų nėra, rezultatai aukšti, varžovus skiria sekundės ir jų dalys. Manau, kai kurie sveiki Lietuvos sportininkai turėtų gerai paprakaituoti, kad įveiktų neįgaliuosius.

– Turime geriausią pasaulyje golbolo komandą. Pone Levicki, iš kur tas fenomenas – golbolo sėkmė Lietuvoje?

K. Levickis: Tai daugelio žmonių įdirbis. Reikia kalbėti ir apie šio žaidimo pradininkus, ir tesėjus.

– Kaip jūs pats susidomėjote šiuo sportu?

K. Levickis: Dažniausiai sakau, kad atėjau netyčia. Ir iki šiol esu. Patekau į gerą terpę tarp sportiškų vyrukų. Mus vienija tas pats požiūris ir labai didelis noras laimėti. Kartais treniruotėse netgi tenka raminti sportininkus, nes visi kovoja ir nori laimėti vienas prieš kitą, užmiršta, kad susirinko treniruotis, šlifuoti judesius, o ne rungtyniauti.