Turtinga biografija

A.Sokurovo filmai buvo uždrausti SSRS, jis artimai draugavo su Aleksandru Solženicynu, Mstislavu Rostropovičiu, Galina Višnevskaja, Andrejumi Tarkovskiu. Šalies nenorėjusiam palikti režisieriui sovietų valdžia buvo numačiusi tremties vietą Sibire, bet nuo to jį išgelbėjo Borisas Jelcinas. Šiandien jis yra vienas iš nedaugelio Rusijos kultūros veikėjų viešai kritikuojantis dabartinio prezidento Vladimiro Putino politiką, pasisakantis prieš karą Ukrainoje, kurį jis pranašavo dar 2008-aisiais.

Transcendentinio kino grandas Andrejus Tarkovskis kolegą vadindavo kino genijumi, pasak meno kritikės Susan Sontag, A.Sokurovas – pats ambicingiausias ir originaliausias kino kūrėjas šiandien pasaulyje. 2002-aisiais Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje A.Sokurovas padarė tai ko kine dar niekas nebuvo pasiekęs – vienu nepertraukiamu 96 minučių planu nufilmavo istorinę meno, galios ir atminties alegoriją "Rusiška arka".

Kiekvienas naujas A.Sokurovo kūrinys yra svarbus įvykis kino pasaulyje, tačiau jis pats nėra didelis kino gerbėjas – tai jam tėra darbas.

Kūrybiniai ieškojimai

Pagrindinė naujojo filmo "Frankofonija" siužetinė linija – Paryžiaus Luvro muziejaus vadovo Jacques Jaujard'o (akt. Louis-Do de Lencquesaing) ir už kultūrą atsakingo nacių karininko grafo Franzisko Wolffo Metternicho (akt. Benjaminas Utzerath) pastangos išsaugoti Luvro meno vertybes Antrojo pasaulinio karo metu. Filmas yra ne tik apie garsųjį muziejų, meno kūrinius, Antrąjį pasaulinį karą, bet ir apie žmonijos atmintį, kurią ir reprezentuoja muziejaus institucija.

Giliausiu filmo pagrindu, iš kurio išsirutulioja visos kitos temos, kiti klausimai ir galimi atsakymai galima laikyti moralinę priešinimosi ar pasidavimo problemą.

A.Sokurovo filmus įkvepia klasikinė literatūra, senųjų dailės meistrų tapyba, tačiau jo paties darbai yra labai novatoriški. Jam puikiai pavyksta suderinti seną su nauju, klasikinį meną su avangardinėmis idėjomis. Kiekvienas A.Sokurovo darbas skiriasi savo forma ir estetika, šis filmas taip pat yra kitoks, autorius vis ieško naujos kino kalbos.

"Frankofonija" jungia dokumentinio, esė ir vaidybinio kino tradicijas. Retus archyvinius kadrus, vaizduojančius nacių kariuomenės atvykimą į Paryžių, Prancūzijos pasidavimą, Luvro vertybių iškraustymą, paryžiečių kasdienybę nacių apsuptyje, lydi autoriaus komentarai ir istorinių asmenybių privačių susitikimų inscenizacijos.

Istorijos vandenyne

"Frankofonija" – istorinis filmas, tačiau, kaip ir kituose A.Sokurovo darbuose apie praeitį, jo kamera, ieškodama atsakymų į neatsakytus klausimus, į veiksmo vietą žvelgia kitu rakursu, arba pvz., kaip "Rusiškoje arkoje" įžengia ne per paradines duris, o per atsarginius laiptus. Todėl filme nuo pat pradžių įvedama dabarties perspektyva.

A.Sokurovo (tikras ar tariamas) draugas Dirkas – krovininio laivo, gabenančio per Atlantą muziejines vertybes, kapitonas trūkinėjančiame interneto pokalbyje prašo kalbėti ne apie praeitį, bet apie dabartį. Režisierius sėdi prie darbo stalo arba, klajodamas svetimame laike, anapus kameros klausia ir ginčijasi su savo iškviestais herojais, kurie galbūt viską pakreiptų kita linkme.