Kokios priežastys tai lemia, pasakoja psichologė Genovaitė Petronienė.

Kodėl gimdo vėliau?

Pagrindinė priežastis – moterys siekia karjeros, nori įsitvirtinti ir nebesupranta gyvenimo tik kaip motinystės. Be to, nebėra didelio pasitikėjimo vyrais. Kai kurios moterys nežino, ar vėliau neteks išlaikyti savęs ir vaikų pačiai.

Skyrybų šiuo metu yra labai daug, todėl jos rizikuotų, dar neturėdamos pajamų šaltinio, susilaukti vaikų. Be to, abiejų lyčių atstovai nebenori per anksti apsikrauti pareigomis. Sovietiniais laikais provincijoje žmonės neturėjo, ką daugiau veikti, kaip tik mylėtis ir vaikus auginti. O dabar galima daryti ką tik nori – atsirado didelė galimybių pasiūla ir kitoks požiūris.

Žmogus buvo laikomas bendruomeniniu sutvėrimu, o ryšys su tėvais ir vaikais – pagrindine gyvenimo prasme. Dabar tie ryšiai nebeturi tokios didelės reikšmės. Žmogus ieško individualios laimės ir dėl to neskuba tapti bendruomenės dalimi.

Žmones labai veikia tai, kas vyksta aplinkui. Jeigu dvidešimties turėsi vaikų, būsi balta varna ir iškrisi iš draugų rato. Jeigu trisdešimt penkių dar neturėsi vaiko, vėlgi bus tas pats. Iš senosios kartos ateina žinutė, kad tau reikėtų vaikų, kai esi dvidešimt šešerių. Tačiau iš visuomenės siunčiama ir kita žinia – daug kas susilaukia vaikų keturiasdešimties, kai anksčiau to nebūdavo.

Medicina labai padeda. Pavyzdžiui, jeigu moteriai sutrikusi hormonų veikla, jai padaro dirbtinį apvaisinimą ir ji susilaukia vaiko. Gaunančios dvejopas žinutes moterys jaučiasi laisvos apsispręsti. Vienintelė problema – vyresni tėvai pernelyg globoja, labai bijo dėl vaikų, turi mažiau optimizmo ir lengvumo kaip jauni žmonės. Bet jie labiau myli vaikus.

Kai atsisakoma vaikų

Nenoras gimdyti dažniausiai kyla iš nelaimės. Taip pat reikia nepamiršti, kad kai kurios moterys neturi vyrų, todėl logiška, kad jos nenori turėti vaikų. Be to, vienai auginti atžalą yra labai sudėtinga, todėl ji ieško vyro, o paieškos gali užtrukti. Taip pat moteris nenori susilaukti vaiko, jeigu santykiams gresia skyrybos. Toks apsisprendimas dažniausiai visgi susijęs su psichologinėmis problemomis. Pavyzdžiui, bloga patirtis vaikystėje, motina nebuvo laiminga arba blogai elgėsi, tai prisimindama moteris apie vaikus net galvoti nenori. Jai pasibjaurėjimą gali kelti viskas, kas vaikiška.

Kitas atvejis – kai moteris pati silpna kaip vaikas. Pavyzdžiui, jai yra nuolatinė depresija, ji labai nepasitiki savimi ir yra nelaiminga, tai vaikas jai būtų kaip konkurentas. O jeigu moteris šiaip laimės neradusi, vaikas gali būti puiki išeitis ir savirealizacija – nieko nepasiekė, bent vaikus augins. Retais atvejais vaiko atsisakoma dėl darbinių problemų, kai moteris labai kenčia darbe ir tiek neturi laiko, kad neįsivaizduoja, kaip prie viso to pridėti vaiką.

Laisvė pasirinkti

Normalu yra nenorėti vaikų, nes žmogus visgi nėra gyvulys, jis turi būti laisvas. Kartais būna, kad pagimdyti moterį priverčia vyras, tėvai, visuomenė, o vėliau jai tas vaikas kaip rakštis. Jaučia kaltę, kad nemyli, bet mylėti nepavyks, nes nuo pat pradžių vaiko ji nenorėjo. Moteriai reikia leisti pasirinkti.

Kai kurių žmonių pašaukimas kitoks. Jeigu jie labai pasižymėję savo veikloje, dirba dėl kitų žmonių, vaikas tik trukdytų tiek daug nuveikti.

Mano asmeniniu požiūriu, jeigu moteris nėra labai sutrikusi psichologine prasme, tai vis dėlto bent jau vieną vaiką vertėtų turėti. Sakoma, kad prieš mirtį žmonės labiausiai gailisi ne to, ką padarė, o to – ko nepadarė.

Svarbu

Psichologės Genovaitės Petronienė nuomone, nusprendusios negimdyti labai rizikuoja pasigailėti, kad kažko neturėjo. Tai egzistencinis dalykas. Jos rizikuoja tuo, kad jų gyvenime bus mažai prasmės, o į senatvę tą prasmę vis sunkiau atrasti. Galėjimas padėti vaikams, bendravimas su anūkais yra rimta gyvenimo prasmė. Kai lieki be to, privalai mėgti savo darbą arba turėti draugų. Žmogus gali imti greičiau psichologiškai senti, nes gyvena ne visa jėga, kuria galėtų.