„Rusijai neturėtų būti leidžiama kenkti kitų šalių suverenumui be pasekmių. Tokia destabilizacija turi turėti kainą, kurios dalis – asmeninės sankcijos. Tie žmonės sukūrė sistemą, kuria siekiama vogti, jie yra vagys ir turėtų būti laikomi vagimis.

Vakarų bankininkai, teisininkai, lobistai,  kurie yra į tai įsitraukę, taip pat turėtų būti svarstomi“, – prieš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto organizuojamą konferenciją „Valstybingumas ir jo ribos: Rusija, Rytų Europa ir Eurazija“ LRT.lt sako K. Dawisha.

– Pradėkime nuo jūsų knygos „Putino kleptokratija“. Jūsų rinktos informacijos knygai rezultatai jus, kaip Vakarų demokratinės šalies pilietę ir kaip mokslininkę, nustebino?

– Taip. Aš neketinau rašyti šios knygos, planavau rašyti knygą apie rinkimus Rusijoje, nes rinkimus studijuoju kaip politikos mokslų profesorė.

Nuo pat pradžių labai aišku buvo tai, kad, siekdamos įgyvendinti vakarietiškus laisvų ir skaidrių rinkimų standartus, naujosios demokratijos susidurs su problemomis, bet ilgainiui pažeidimų turėtų mažėti. Tačiau Rusijoje šie pažeidimai visuomet egzistavo ir tik didėjo. Šis faktas sufleruoja, kad esama tikslo klastoti rinkimus. Tai pakeitė mano rinkimų studijų klausimą: nusprendžiau atsekti, kada Rusijos valdžia nusprendė padaryti tai, ką akivaizdžiai padarė.

Kai ėmiau rinkti informaciją apie pirmus rinkimus, kuriuose dalyvavo V. Putinas 2000-aisiais, tapo akivaizdu, kad  tai buvo „pavogti“ rinkimai. Pirmame ture jis laimėjo 52 proc. balsų, tačiau daugiau nei 2 mln. balsų buvo pavogti. Tuomet aš ėmiau nagrinėti tą vagysčių, kleptokratijos sistemą, kurią jie norėjo suskurti tokią, kad galėtų vogti „legaliai“. Jiems reikėjo tiesioginės prieigos prie valstybės biudžeto. Tokie yra pastarieji 15–16 metų Rusijoje – sisteminis valstybės iždo vogimas, prisidengiant aukštais valdžios pareigūnais.

– V. Putinas iki prezidentavimo yra sakęs, jog didžiausias pavojus laisvei – ne KGB,  jėgos struktūros, o rusų mentalitetas, tikėjimas „tvirta ranka“. Ar anksčiau V. Putinas nuoširdžiai norėjo laisvos demokratinės Rusijos, o vėliau persigalvojo ir pats tapo tuo pavojumi, dėl kurio įspėjo?

– Ši V. Putino citata yra iš dokumentinio filmo „Valdžia“. Vėliau filmo režisierius Igoris Shadkhanas sakė norėjęs V. Putino paklausti, kas yra atsakingas už tai, kad atsinaujina ir stiprėja jėgos struktūros – visuomenė ar pats V. Putinas.

Savaime aišku, kad tai ateina „iš viršaus“. Nors turėčiau pasakyti, kad, išskyrus inteligentiją ir kultūrinį elitą Maskvoje ir Sankt Peterburge, visuomenės netolerancijos tokiam valdžios elgesiui yra mažai.

Tačiau nemanau, kad V. Putino kūne egzistuoja bent viena demokratijos ląstelė.

–Tuomet ar Rusijos visuomenė yra subrendusi politinei laisvei?

– Rusiją ir jos visuomenę tyrinėju nuo mokyklos laikų. Galbūt dėl to, kad esu moteris, žiūriu į tai iš moteriškos pozicijos. Kuomet jaunos moterys tuokiasi, jos sako, kad yra tam nepasirengusios. Taip pat jos sako tuomet, kai laukiasi vaikų. Tačiau kada yra geriausias laikas sukurti demokratiją šalyje? Reikia tiesiog pradėti. Nėra lengvo kelio tam pasirengti, tam reikia pastangų.

Manau, kad Borisas Jelcinas turėjo daugiau polinkio į demokratiją, nei žmonės mano. Žmonės klysta. Jis ir Michailas Gorbačiovas suklydo į savo vyriausybes įsileidę per daug žmonių iš saugumo sistemų, tai akivaizdu. Tačiau šiokį tokį pagrindą demokratijai jie sukūrė.