"Inuitai ištisus metus stebi eketes, kurias pasidaro ruoniai. Medžiotojai vilki baltais drabužiais ir stengiasi neišsiskirti sniege. Jie pasidarę baltą medinį karkasą, pro kurį kyšo tik šautuvo vamzdis, – grenlandų medžioklės ypatumus pastebėjo A.Kuras. – Kraujas, žudymas nėra man įprastas dalykas, bet inuitai medžioklėje praleidžia dvi tris paras ir ruonius žudo norėdami išgyventi, išmaitinti save, šeimą, bet ne siekdami pasipuikuoti, nusifotografuoti prie laimikio."

Šildosi benzinu

Grenlandijoje tarp miestelių nėra kelių. Pagrindinis susisiekimas – šunų kinkiniais, sniego motociklais, laivais arba, priklausomai nuo situacijos, sraigtasparniais ar lėktuvais – iki pradinio savo kelionės taško keliautojai iš Lietuvos kilo į dangų ir leidosi ant žemės ne vieną kartą: Vilnius–Kopenhaga–Kangerlusuakas–Ilulisatas–Karsutas.

Vietos gyventojai inuitai nelengvai priima civilizaciją, nors dabar negyvena žieminėse iš akmenų ir kailių.

"Saloje anglys nėra prabanga, nes anksčiau jas kasdavo. Tačiau prabanga ją atgabenti į tolimas gyvenvietes, – todėl, pasak A.Kuro, daugelyje vietų kūrenama, šildomasi benzinu. – Namuose padarytos specialios krosnelės, ant sienos kabo bakas, kur pila benziną ir taip šildo namų vandenį, kūrena ir gamina maistą."

Beveik visą kelionės laiką toliau nuo civilizacijos keliavę ir retai žmonių sutikę lietuviai apsilankė ir atokių gyvenviečių parduotuvėlėse.

Kaimelio parduotuvėse maisto kainos šiek tiek didesnės nei Lietuvoje. Brangiau kainuoja turistinės pramogos –  pasivažinėti šunų kinkiniais, sniego motociklais, žvejyba, plaukiojimas tarp ledkalnių.

"Visada šios paslaugos daug pigesnės tarp vietinių žmonių, bet ne agentūrose", – patarė Algimantas.

Smėlio pūga

Ko iš Grenlandijos, be nuostabios gamtos vaizdų, atsiveža atvykėliai?

Įvairių mineralų, akmenų, iš gyvūnų ragų ar kaulų drožinėtų statulėlių, o kas nori išlaidauti mažesnėse gyvenvietėse perka ir ruonio kailį.

"Matėme prie keleto medžiotojų namų kabančius medinius karkasus su ištemptais džiūstančiais ruonių kailiais. Atrodo įspūdingai", – neslėpė A.Kuras.

O kur jie atšiaurioje ir snieguotoje Grenlandijoje pateko į smėlio audrą?

Kangerlusuako mieste, kur buvo JAV karinė oro bazė, o dabar vienintelis ir pagrindinis oro uostas, kuriame gali leistis ir dideli lėktuvai.

"Kelionės pradžioje, išvykus iš Kangerlusuako, spaudė 20 laipsnių šaltis, buvo snieguota, – šyptelėjo poliarinės ekspedicijos narys A.Kuras. – Kai grįžome atgal, išvydome neįprastą vaizdą. Ledas, sniegas ištirpęs, o smarkiai pūstelėjus vėjui prasidėjo didelė audra, kuri lyg sniegą nešiojo smėlį."