Per akmenis ir samanas

Ne vieną poliarinę ekspediciją Azijoje, Alpėse, Špicbergene, Rusijoje, o neseniai žygį slidėmis per užšalusią Baltijos jūrą surengę patyrę žygeiviai antrą kartą iškeliavo į Grenlandiją.

"Šįkart labiau norėjome patyrinėti pakrantes, nes per pirmą ekspediciją didžiausią pasaulio salą siekėme kirsti iš vakarų į rytus", – apie kelionę 81 proc. ledu padengta Danijai priklausančia sala kalbėjo Vilniaus universiteto žygeivių klubo narys Algimantas Kuras, kuris keliavo kartu su trimis bendraklubiais, dar vienu vilniečiu iš klubo "XGenomas" ir kauniečiu iš KTU žygeivių klubo "Ąžuolas".

Keliaujant Grenlandijos pakrante susiduriama su kitais pavojais nei salos viduryje, nes čia pasitaiko properšų, iš dalies užšalusių fiordų, plyšių, sniego lavinų.

Tačiau atsitikus nelaimei pakrantėse gali greičiau sulaukti pagalbos, nes čia – pagrindiniai civilizacijos taškai.

Visą laiką slidėmis šliuožę ir tempdami paskui save roges lietuviai maistu buvo apsirūpinę devyniolikai parų ir ekspedicijos metu nakvodavo palapinėse.

Tiesa, per pirmąsias vienuolika dienų įveikę apie 250 km vyrai turėjo keisti savo ekspedicijos planus. "Grenlandijoje pernelyg anksti atėjo pavasaris, tad fiordas, kurį turėjome kirsti, buvo neužšalęs, plaukiojo ledkalniai. Todėl pakeitėme planus ir atsisakėme dalies iš anksto numatyto maršruto, – pasakojo A.Kuras. – Nusprendėme keliauti iki artimiausios gyvenvietės, iki kurios buvo dvi dienos kelio. Ten galėjome išsinuomoti laivelį ir keltis per fiordą, bet pakrantėse beveik nebuvo sniego. Keistai jautėmės tempdami roges per samanas ir akmenis, ieškodami mažų sniego lopinėlių."

Įlūžo ledas

Tempdami per aštrius akmenis lietuviai net supjaustė atsparias roges, o leidžiantis jau nuo stataus snieginio šlaito, atsikabinus tempimo diržui nuo rogių, ant kurių buvo sudėtos slidės, šios tėkštelėjo į akmenis ir lūžo.

Nusileidę slėniu, kur beveik nebuvo sniego, kito fiordo link, keliautojai išvydo, kad po nakties lietaus užšalęs paviršius telkšojo vandenyje. 15 km lietuviai šliuožė ledu ir telkšančiu vandeniu. Laimė, kad ledas neįlūžo.

Tiesa, nors ir įvertinantys riziką bei visada labai atsakingai kelionei besiruošiantys žygeiviai neišvengė ir nemalonių nuotykių.

Du kartus ledas vis dėlto įlūžo.

"Vienąkart iš tų dviejų įlūžau aš, – šyptelėjo Algimantas ir prisiminė paprastą situaciją, kai trečią kelionės dieną, ieškodamas įamžinti gražesnių vaizdų, nepastebėjo ženklų, kad gali būti properšų. – Staiga įlūžau ir iki pusės šliumštelėjau į vandenį su pūkine striuke, fotoaparatu rankoje. Tiesa, kaip kamštis iškart šoviau atgal, nušliaužiau ledu kelis metrus tolyn iki saugios vietos. Reikėjo po to gręžti kojines ir kelnes, o batai buvo pilni vandens."