Per akmenis ir samanas

Ne vieną poliarinę ekspediciją Azijoje, Alpėse, Špicbergene, Rusijoje, o neseniai žygį slidėmis per užšalusią Baltijos jūrą surengę patyrę žygeiviai antrą kartą iškeliavo į Grenlandiją.

"Šįkart labiau norėjome patyrinėti pakrantes, nes per pirmą ekspediciją didžiausią pasaulio salą siekėme kirsti iš vakarų į rytus", – apie kelionę 81 proc. ledu padengta Danijai priklausančia sala kalbėjo Vilniaus universiteto žygeivių klubo narys Algimantas Kuras, kuris keliavo kartu su trimis bendraklubiais, dar vienu vilniečiu iš klubo "XGenomas" ir kauniečiu iš KTU žygeivių klubo "Ąžuolas".

Keliaujant Grenlandijos pakrante susiduriama su kitais pavojais nei salos viduryje, nes čia pasitaiko properšų, iš dalies užšalusių fiordų, plyšių, sniego lavinų.

Tačiau atsitikus nelaimei pakrantėse gali greičiau sulaukti pagalbos, nes čia – pagrindiniai civilizacijos taškai.

Visą laiką slidėmis šliuožę ir tempdami paskui save roges lietuviai maistu buvo apsirūpinę devyniolikai parų ir ekspedicijos metu nakvodavo palapinėse.

Tiesa, per pirmąsias vienuolika dienų įveikę apie 250 km vyrai turėjo keisti savo ekspedicijos planus. "Grenlandijoje pernelyg anksti atėjo pavasaris, tad fiordas, kurį turėjome kirsti, buvo neužšalęs, plaukiojo ledkalniai. Todėl pakeitėme planus ir atsisakėme dalies iš anksto numatyto maršruto, – pasakojo A.Kuras. – Nusprendėme keliauti iki artimiausios gyvenvietės, iki kurios buvo dvi dienos kelio. Ten galėjome išsinuomoti laivelį ir keltis per fiordą, bet pakrantėse beveik nebuvo sniego. Keistai jautėmės tempdami roges per samanas ir akmenis, ieškodami mažų sniego lopinėlių."

Įlūžo ledas

Tempdami per aštrius akmenis lietuviai net supjaustė atsparias roges, o leidžiantis jau nuo stataus snieginio šlaito, atsikabinus tempimo diržui nuo rogių, ant kurių buvo sudėtos slidės, šios tėkštelėjo į akmenis ir lūžo.

Nusileidę slėniu, kur beveik nebuvo sniego, kito fiordo link, keliautojai išvydo, kad po nakties lietaus užšalęs paviršius telkšojo vandenyje. 15 km lietuviai šliuožė ledu ir telkšančiu vandeniu. Laimė, kad ledas neįlūžo.

Tiesa, nors ir įvertinantys riziką bei visada labai atsakingai kelionei besiruošiantys žygeiviai neišvengė ir nemalonių nuotykių.

Du kartus ledas vis dėlto įlūžo.

"Vienąkart iš tų dviejų įlūžau aš, – šyptelėjo Algimantas ir prisiminė paprastą situaciją, kai trečią kelionės dieną, ieškodamas įamžinti gražesnių vaizdų, nepastebėjo ženklų, kad gali būti properšų. – Staiga įlūžau ir iki pusės šliumštelėjau į vandenį su pūkine striuke, fotoaparatu rankoje. Tiesa, kaip kamštis iškart šoviau atgal, nušliaužiau ledu kelis metrus tolyn iki saugios vietos. Reikėjo po to gręžti kojines ir kelnes, o batai buvo pilni vandens."

Lygioje vietoje ant akmens kluptelėjo kitas kelionės dalyvis Justas: aštrūs akmenys perpjovė antkelį – apsaugą nuo šalčio ir vėjo, termoapatinius ir kojos kelio odą iki pat menisko.

"Apie 2,5 cm dydžio žaizdą dezinfekavome, užlipdėme ir kelionės pabaigoje ji jau sugijo", – nuramino A.Kuras.

Ledkalnių gamykloje

Didžiausią įspūdį Grenlandijoje, žinoma, paliko gamta. Žavi vienas garsiausių pasaulyje Ilulisato ledinis fiordas, esantis prie tokio pat pavadinimo miestelio, turinčio apie 4 900 gyventojų.

Fiordas driekiasi 40 km nuo Grenlandijos ledynų iki Disko įlankos. Nepaprasto grožio vieta vadinama ir didžiausia pasaulyje ledkalnių gamykla, sukuriančia fantastiškus peizažus.

"Čia ledynas slenka nepaprastu greičiu – 20–30 m per dieną ir lūždamas į fiordą formuoja ledkalnius, – neatsigėrėjo vaizdais Algimantas. – Per metus čia sukrenta apie 20 mlrd. tonų ledo. Tai yra apie 35 tūkst. kub. km ledo! Plaukiojančios ledo masės atrodė kaip milžiniški dangoraižiai. Fiordas vietomis gilesnis nei kilometras, artėjant prie gyvenvietės gylis sumažėja iki 200–300 m."

Dinamiškoje ekspedicijoje keitėsi įspūdingi vaizdai: ledas, sniegas, samanos, akmenys, lūžtantys ledynai, ledkalniai, stačios uolos, slėniai, telkšantį vandenį keitė atšiauri 20 laipsnių temperatūra, todėl vienas komandos narys apšalo skruostus, kitas – ausų spenelius.

Linksmų pojūčių sukėlė ir įrengta stovykla bei nakvynė ant vieno iš ledkalnių, o didelį įspūdį paliko ir plaukimas žvejo valtimi tarp ledkalnių.

"Sraigtasparnis turėjo skristi tik kitą dieną, o vienintelėje kaimelio parduotuvėje sutiktas vietinis žvejys pasiūlė nuplukdyti laiveliu, – 6 m laivelis, kuriame tilpo keliautojai, jų rogės su manta ir vairuotojas, turėjo net 150 AG ir plaukė 40–50 km/val. greičiu. – Ekstremalus ir nuostabus įspūdis, kai plaukėme tarp ledkalnių. Tiesa, sėdintys priekyje kaleno dantimis, nes plaukiant greitai pasidarė šalta, o šokinėjant per bangas, atmušė šonus ir po kelionės skaudėjo raumenis."

Ruonių medžioklės ypatumai

Šunų kinkiniais lietuviai nekeliavo, tačiau matė jais skriejančių vietinių gyventojų inuitų.

Beje, jei garsusis Grenlandijos kinkomųjų šunų veislės keturkojis iškeliauja už 68-osios paralelės, į salos pietus, juolab į kitą šalį, jau negali grįžti atgal.

Ir niekas į šią teritoriją negali atsivežti kitų šunų – taip oficialiu įsakymu saugoma šių šunų veislė šiauriniuose regionuose.

Vienas su šunų kinkiniu pakeliui sutiktas žvejys, atidengęs roges, parodė krūvą pagautų otų.

Pasiūlė penkis otus, tačiau lietuviai pasitenkino viena didele žuvimi.

"Inuitas pinigų neėmė, tačiau jį pavaišinome lietuvišku sūriu", – apie draugiškus mainus kalbėjo A.Kuras.

Inuitai ir grenlandais save laikantys čia gyvenantys danai uždaro būdo, norint su jais susidraugauti reikia ilgai jaukintis, tačiau net ir pravažiuodami sniego motociklu ar šunų kinkiniais visada pasisveikindavo, buvo paslaugūs ir, prireikus, visada padėdavo.

Šioje kelionėje žvejojo ir lietuviai: rites pritvirtino prie slidžių lazdų ir su tokiomis meškerėmis pagavo menkių bei į gražiausiųjų konkursus nepretenduojančių jūrų velnių – iki 20 cm ilgio žuvų didelėmis, nuožmiai atrodančiomis galvomis.

Medžioklėje lietuviai nedalyvavo, tačiau matė ruonius medžiojančius inuitus.

"Inuitai ištisus metus stebi eketes, kurias pasidaro ruoniai. Medžiotojai vilki baltais drabužiais ir stengiasi neišsiskirti sniege. Jie pasidarę baltą medinį karkasą, pro kurį kyšo tik šautuvo vamzdis, – grenlandų medžioklės ypatumus pastebėjo A.Kuras. – Kraujas, žudymas nėra man įprastas dalykas, bet inuitai medžioklėje praleidžia dvi tris paras ir ruonius žudo norėdami išgyventi, išmaitinti save, šeimą, bet ne siekdami pasipuikuoti, nusifotografuoti prie laimikio."

Šildosi benzinu

Grenlandijoje tarp miestelių nėra kelių. Pagrindinis susisiekimas – šunų kinkiniais, sniego motociklais, laivais arba, priklausomai nuo situacijos, sraigtasparniais ar lėktuvais – iki pradinio savo kelionės taško keliautojai iš Lietuvos kilo į dangų ir leidosi ant žemės ne vieną kartą: Vilnius–Kopenhaga–Kangerlusuakas–Ilulisatas–Karsutas.

Vietos gyventojai inuitai nelengvai priima civilizaciją, nors dabar negyvena žieminėse iš akmenų ir kailių.

"Saloje anglys nėra prabanga, nes anksčiau jas kasdavo. Tačiau prabanga ją atgabenti į tolimas gyvenvietes, – todėl, pasak A.Kuro, daugelyje vietų kūrenama, šildomasi benzinu. – Namuose padarytos specialios krosnelės, ant sienos kabo bakas, kur pila benziną ir taip šildo namų vandenį, kūrena ir gamina maistą."

Beveik visą kelionės laiką toliau nuo civilizacijos keliavę ir retai žmonių sutikę lietuviai apsilankė ir atokių gyvenviečių parduotuvėlėse.

Kaimelio parduotuvėse maisto kainos šiek tiek didesnės nei Lietuvoje. Brangiau kainuoja turistinės pramogos –  pasivažinėti šunų kinkiniais, sniego motociklais, žvejyba, plaukiojimas tarp ledkalnių.

"Visada šios paslaugos daug pigesnės tarp vietinių žmonių, bet ne agentūrose", – patarė Algimantas.

Smėlio pūga

Ko iš Grenlandijos, be nuostabios gamtos vaizdų, atsiveža atvykėliai?

Įvairių mineralų, akmenų, iš gyvūnų ragų ar kaulų drožinėtų statulėlių, o kas nori išlaidauti mažesnėse gyvenvietėse perka ir ruonio kailį.

"Matėme prie keleto medžiotojų namų kabančius medinius karkasus su ištemptais džiūstančiais ruonių kailiais. Atrodo įspūdingai", – neslėpė A.Kuras.

O kur jie atšiaurioje ir snieguotoje Grenlandijoje pateko į smėlio audrą?

Kangerlusuako mieste, kur buvo JAV karinė oro bazė, o dabar vienintelis ir pagrindinis oro uostas, kuriame gali leistis ir dideli lėktuvai.

"Kelionės pradžioje, išvykus iš Kangerlusuako, spaudė 20 laipsnių šaltis, buvo snieguota, – šyptelėjo poliarinės ekspedicijos narys A.Kuras. – Kai grįžome atgal, išvydome neįprastą vaizdą. Ledas, sniegas ištirpęs, o smarkiai pūstelėjus vėjui prasidėjo didelė audra, kuri lyg sniegą nešiojo smėlį."

Su oru nereikia kovoti

Besikeičiančios sąlygos ir atšiauri gamta ekspedicijos dalyviams tapo kasdieniu palydovu ir antraisiais namais, kur jie ilgainiui ėmė jaustis saugiai ir patogiai.

Algimantas įsitikinęs, kad tokioje ekspedicijoje svarbiausia psichologinis nusiteikimas: "Reikia ne kovoti su oro sąlygomis, bet prisitaikyti prie jų, nes priešinantis organizmas patiria stresą, senka jėgos, tuomet padidėja tikimybė suklysti, ir situacija gali tapti nevaldoma bei pavojinga."

Žygeiviams nepavyko įveikti viso suplanuoto maršruto, tačiau Algimantas to nesureikšmina.

"Pasiekti užsibrėžtą tikslą nėra kelionės sėkmės matas. Jei viskas, ką suplanavai, pavyksta, vadinasi, suplanavai per mažai. Nesėkmė ar bloga patirtis yra kartais daug vertingesnė, nes iš to daugiau išmokstama. Lengvų kelių mes neieškome, tačiau mums pavyksta išlaikyti harmoniją ir mėgautis tuo, ką darome", – teigė A.Kuras.

VU žygeivių klubo narys prisipažino, kad dalijimasis kelionės įspūdžiais su kitais įprasmina visus jo žygius.

"Mūsų kelionės skirtos ne tik mums patiems, ne tik patenkinti savo ambicijas. Man svarbiausia pasidalyti jausmais ir potyriais su kitais žmonėms, – prisipažino A.Kuras. – Galbūt mūsų įveikti iššūkiai įkvėps kitus išbandyti ką nors nauja, nebūtinai ekstremalaus. Tai tiesiog gali būti pokyčiai profesinio ar asmeninio gyvenimo pokyčiai".