Jis pamena, kad už pirmąją laidą dėkingiausi buvo okupuoto Vilniaus vaikai, kurie labai džiaugėsi galimybe klausytis lietuviškos radijo laidos.

Kurti laidas padėjo daugybė žmonių 

Prieš 90 metų vienas pirmųjų Lietuvos radijo kūrėjų žingsnių buvo įsteigti vaikų valandėlę. Neprabėgus nė metams nuo Radiofono atsiradimo, ją įkūrė pirmasis jo vedėjas, programų organizatorius ir atlikėjas, poetiškos sielos pedagogas Petras Babickas. Pirmoji laida transliuota 1927 m. sausio 23 d. sekmadienio popietę. Po daugelio metų P. Babickas su nostalgija prisiminė darbą vaikų laidoje.

„Su pagarba lenkiu savo žilą galvą – visi lietuviai labai bendradarbiavo. Per radiją paprašiau padėti organizuojant vaikų valandėles, nes tuo metu nieko neturėjome. Tuojau pat atsiliepė kapelmeisteris Valeikas ir atėjo su orkestru. Prelatas Jakštas atsiuntė vaikams eilėraščių, o vienas knygynas atsiuntė literatūros ir net 50 Lt auką. Vos pradėjome kalbėti iš Kauno, pirmas žingsnis buvo įvesti vaikų valandėlę, nes, anot kanauninko Prapuolenio, „imi vaiką už rankos, imi tėvą už širdies“, – pasakojo pirmosios radijo laidos vaikams vedėjas.

P. Babickas prisimena sulaukęs gražios reakcijos iš Lenkijos okupuoto Vilniaus. Vienos prieglaudos vaikai jam atsiuntė juostą su visų pasirašytu raštu: „Mielas dėde, mes siunčiame Jums dovanėlę už gražias kalbas, kurias mes girdime iš laisvos Lietuvos.“ P. Babickas pranešė, kad netrukus bus skirta laida Vilniaus vaikams. „Brangūs Vilniaus, mūsų sostinės, vaikučiai. Čia kalba jūsų dėdė iš Kauno“, – tokiais žodžiais laidos vedėjas kreipėsi į Vilniaus krašto vaikus. P. Babickas šmaikštavo, kad galbūt dėl šių žodžių nuo tada jį visi vadino „radijo dėde.“

Nuo 1936 m. atsirado valandėlės ir koncertai mokykloms. Jose apsilankydavo ir patys vaikai. Ilgametė Lietuvos televizijos darbuotoja Stasė Kybartienė prisimena, kaip Vasario 16-ąją mokytoja ją nuvedė į Kauno radiofoną, kurio eteryje ji turėjo padeklamuoti eilėraštį. Tuomet septynerių metų mergaitei buvo labai baisu, tačiau dabar ji tai pamena kaip malonų prisiminimą. S. Kybartiene džiaugėsi ir jos mokytoja, ir tėvai.

1940–1941 m. jau sovietiniame Kauno radiofone vaikų valandėlėmis rūpinosi rašytoja Halina Korsakienė. Savo memuaruose ji rašo: „Mano vadovaujamai redakcijai pavyko suburti nedidelį, bet glaudų būrelį bendradarbių, padedančių savo talentingu darbu. Danutė Čiurlionytė sukūrė kelias žaismingas auklėjamojo pobūdžio pjeses vaikams. Muzikaliąją palydėjo kompozitorius Viktoras Kuprevičius. Vaikų valandėlių režisieriumi dažnai būdavo jaunas aktorius Stasys Čeikauskas. Savo patarimais nemažai padėdavo patyręs ilgametis „radijo dėdė“ P. Babickas. Stengėmės įtraukti į mūsų valandėlių darbą ir moksleivius, saviveiklinius vaidinimus, jaunimo kūrybą. Prie mikrofono dažnai skambėdavo vaikiškais balsais deklamuojamos eilės, dainuojamos dainos. Pamenu, kokį stiprų įspūdį mums padarė mažas piemenėlis nuo Panemunės laukų, pėsčias atkeliavęs pas mus ir vieną dieną nedrąsiai pasibeldęs į redakcijos duris. Basas, suskilusiomis kojelėmis mažylis ėmė traukti iš pūpsančių kišenių įvairius savo darbus, drožtus vamzdelius, dūdeles, skudučius. Žvelgdamas į mus didelėmis patikliomis akimis, jis siūlėsi per radiją pagroti savo muziką. Šis akivaizdus mūsų darbo rezultatas paskatino iš pačių liaudies gelmių iškilti talento daigelei, visus nuoširdžiai sujaudino ir pradžiugino. Berniukui, iki šiol ganiusiam bandą pas turčių ūkininką, buvo suteikta galimybė siekti mokslo ir brandinti bundančius gabumus muzikai [....].“

Vaikų valandėlės pirmiausia augino jaunimo laidų klausytojus. O pastarosios taip pat atsirado dar 1928 m. Jaunimo valandą globojo tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, buvo populiarios sąskrydžių, seminarų, laužų ir eisenų transliacijos. Tokius renginius ypač mėgo skautai, turėję savo radijo laidą.