Maloniausias prisiminimas – respublikos literatų būrelis

Atsiradus garso įrašymo technikai, 6-ojo dešimtmečio pradžioje pradėta ne tik įrašinėti vaidinimus ir pasakas vaikams, bet ir rengti daugiau laidų. Vaikų ir jaunimo redakcijoje, vadovaujant Sofijai Binkienei, dirbo radijo bendraamžis, legendinė redakcijos asmenybė, garsiosios Balio Dvariono „Žvaigždutės“ teksto autorius, Vokietijoje gyvenantis žurnalistas Leonas Stepanauskas. Jis pasakoja, kaip 11 klasėje sukurtas jo eilėraštis atsidūrė ant kompozitoriaus stalo ir virto daina, skambančia jau daugiau kaip pusę amžiaus.

„Su B. Dvarionu buvome artimi draugai, aš dažnai pas jį lankydavausi. Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, Lietuvos operos primadona, vieną vakarą atėjo pas B. Dvarioną, išsikirpusi žurnale „Savaitė“ išspausdintą mano eilėraštį, ir paprašė jo parašyti dainą pagal šį eilėraštį“, – pasakoja L. Stepanauskas.

Iš pradžių B. Dvarionui šis prašymas atrodė keistas. Bet vėliau, gastroliuodamas su Beatriče Grincevičiūte, kompozitorius susižavėjo jos balsu. Šios dainininkės balsas ir įkvėpė kompozitorių parašyti šią dainą.

Maloniausi L. Stepanausko prisiminimai – apie per radiją suburtą respublikos literatų būrelį.  Šią laidą jis vesdavo pats. Būrelis apėmė visas Lietuvos mokyklas, jam priklausė Romualdas Ozolas, Violeta Palčinskaitė, Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, Aldonas Pupkis. „Tai buvo pats laimingiausias laikas. Mes sukūrėme daugybę gerų laidų, jos būdavo labai atidžiai rengiamos, – pasakoja L. Stepanauskas. – Buvau aktyvus žmogus, „išsiuntinėjau“ save po visą Lietuvą. Visos didžiosios Lietuvos mokyklos buvo pavaizduotos mūsų laidoje.“

Ideologinė priespauda nebuvo didelė kliūtis kūrybai

Septintajame dešimtmetyje per radiją jau skambėjo daugybė laidų vaikams ir moksleiviams. Nors stipriai ideologizuotos, jos būdavo rengiamos kūrybiškai, ugdė klausytojų mąstymą, lavino vaizduotę, plėtė akiratį.

„Būdavo įvairių laidų skirtingo amžiaus ir poreikių žiūrovams. Būdavo laidų ir jauniausių, ir vyresnių klasių moksleiviams, taip pat jauniesiems technikams, gamtininkams, keliautojams, sportininkams, literatams, – pasakoja  žurnalistas Kostas Pivorius. – Paskutinė mano laida vaikams Lietuvos radijuje buvo laida „Smalsiukams.“ Laidoje, dalyvaujant artistams, „Dėdė Visažinis“ mokė įvairiausių prasmingų dalykų, stengėsi plėsti jaunųjų klausytojų akiratį.“

Laidas režisavusios aktorės Lilijos Žadeikytės teigimu, vaikams skirtų laidų buvo labai daug, bet jos buvo skirtingos ir jas ruošti buvo didžiulis džiaugsmas. „Kiekviena laida turėjo savo stilių, savo atlikėjus. Pavyzdžiui, „Vakaro pasakoje“ prieš mus būdavo aktorius Vladas Jurkūnas. Ilgą laiką jis sekdavo pasakas vaikams. Vėliau šią laidą vedė Janina Berūkštytė ir dar daug kitų aktorių, o paskutinis buvo Dėdė Karolis. Jį rinkome iš daugybės aktorių, bet jis atrodė lengviausiai pasiekiantis vaiko ausį“, – pasakoja L. Žadeikytė.

Žurnalistė Regina Germanavičiūtė iki šiol prisimena, kaip pirmąkart atėjusi į redakciją joje išvydo laiškų spintą. „Laiškai iš tos spintos tiesiog skraidė. Nepamenu, ar juos tvarkiau, bet tą vaizdą tikrai prisimenu. Mus dažnai pakviesdavo į keliones – keliaudavome po mokyklas, kaimus, vaikų stovyklas. Lakstydami su magnetofonais pionierių stovyklose žaisdavome karinius žaidimus“, – prisiminimais dalijasi žurnalistė.

To meto magnetofonus ir su jais susijusius nuotykius puikiai prisimena K. Pivorius. Jis pasakoja, kad pirmieji magnetofonai buvo tokio paties dydžio, kaip žieminių moteriškų aulinių batų dėžė.

„Kai pradėjau dirbti, man sakė, kad magnetofonų jokiu būdu negalima trankyti. Nuvažiavau į savo gimtąją Plungę, o iš jos reikėjo vykti į Žemaičių Kalvariją. Autobuso nebuvo, bet kažkas man paskolino dviratį. Reikėjo važiuoti 15–18 km. Važiavau dviračiu ir, kad nesutrenkčiau, magnetofoną vežiausi pasikabinęs ant kaklo. Grįžęs keletą savaičių negalėjau pajudinti kaklo“, – pasakoja K. Pivorius.