Švelnūs ir nevulgarūs

Pavojų Peru lietuvė nesutiko, nors jai patarė nesilankyti kai kuriose vietose, kuprinę laikyti ant krūtinės, išmokti žvalgytis periferiniu matymu.

Vis dėlto Peru šiaurėje, netoli Ekvadoro sienos, kur stūkso Čan Čanas ir kiti garsūs moliniai pastatai bei piramidės, jiems su perujiečiu gidu teko bėgti.

"Vaikščiojome po griuvėsius, užlipome ant molinės piramidės. Netoli – naujai besikurianti gyvenvietė, kur gyvena daug vargšų, benamių, bedarbių, neretai miegančių dėžėse, – pasakojo keliautoja. – Tose vietose turistai retenybė. Mus pamatę ant piramidės iš gyvenvietės ant mopedo skubiai užšoko du vyrai ir pradėjo važiuoti mūsų link."

"Kristina, greičiau bėk! – suklykė gidas ir pasileido pirmas nuo piramidės. – Jie mus paliks be nieko!"

Lietuvė su perujiečiu bėgo kilometrą. Laimė, dviems vyrams mopedu per smėlynus važiuoti buvo labai sunku.

Vis dėlto dauguma perujiečių – labai draugiški, nuoširdūs, netgi patiklūs.

"Mažuose miesteliuose, kaimuose žmonės atvirai pasakoja apie viską, patikės viskuo, ką pasakoji tu, – Kristina pastebėjo, kad perujiečiai, kaip ir dauguma Lotynų Amerikos gyventojų, palyginti su ispanais daug švelnesni. – Beje, ispanų kalba šiek tiek skiriasi. Ispanai – vulgarūs, grubesni, daug keikiasi. Peru to nėra."

Lietuvė pamena, kai apie kažką kalbantis su draugu autobuse ji ispaniškai leptelėjo: "Ech, šūdas."

"Oi, tyliau! Kaip gali taip negražiai sakyti. Į tave visi žiūrės", – sugėdinęs K.Stalnionytę ramino perujietis.

Vištidėse negyvena

Aukščiausiai (3 821 m virš jūros lygio) tyvuliuojančiame Titikakos ežere, prie kurio gyvena senoji urų tauta, Kristinai įspūdį paliko jų plaukiojančios salos.

"Tiesa, grynakraujų urų jau neliko. Vietiniai gyvena tose salelėse, tačiau dėl turistų antplūdžio ten pabūna kelias dienas, padirba, vėl grįžta, – K.Stalnionytę stebino, kad tose salelėse jie augina bulves, svogūnus ir kitas daržoves. – Pašiūrėse durų nėra, o viduje, pasinaudodami saulės energija, žiūri televizorių. Beje, būtent prie Titikakos ežero ir pradėjo augti bulvės."

Prie Ramiojo vandenyno išvysi šimtus duobių: Peru yra mėgstama juodųjų archeologų vieta – jie ieško lobių, senųjų kultūrų pėdsakų.

Jei sendaikčių turguje archeologai pamato keistų statulėlių, dirbinių, jau žino, kad juodieji rado naują kapavietę.

Peru juntamas skirtumas tarp baltųjų ir indėniško kraujo turinčių čiabuvių bei mažų miestelių gyventojų.

"Socialinį skirtumą pajutau tik ilgiau pabuvusi Peru ir antrosios kelionės metu. Kai kurie baltieji didmiesčių gyventojai panašus į muilo operų herojus – moterys darosi plastines operacijas dėl vos atlėpusių ausų ar mažučio apgamėlio, – stebėjosi Kristina. – Vyrai stengiasi būti mačo, jų įvaizdis – uždirbantys labai daug pinigų."

Beje, perujiečiai niekaip negali patikėti, kad Lietuvoje galima gyventi 50 ar net 30 kv. m ploto "vištidėse" – taip jie pavadino tokio dydžio butus.

"Jie gyvena 200–300 kv. m ploto butuose, jiems reikia erdvės, – šyptelėjo K.Stalnionytė. – Nors ten gali būti amžinas remontas ir jiems nebūtinai reikia prabangos."

Tolimą šalį Kristina labiausiai įsimylėjo dėl žmonių. Jų nuoširdumo, atvirumo ir didelės meilės žemei, žmonėms, dievams.

Neatsitiktinai čia yra "pača manka" – žemės vaišės – žemėje, ant įkaitusių akmenų kepamas maistas.

Neatsitiktinai Peru indėnas, kopdamas į kalnus, sveikinasi ir bendrauja su kalnų, žemės dievais.

"Jie labai gerbia ir myli žemę, – pabrėžė K.Stalnionytė. – Kad ir ką jie gertų – alų, kompotą ar vandenį – visada nulies pirmą gurkšnį ir pagerbs Žemę Motiną."