Iš daugybės šunų, pabuvojusių kosmose, labiausiai išgarsėjo Laika, Belka su Strelka bei Zviozdočka. Po pastarosios laimingo sugrįžimo į Žemę žmonija netrukus išgirdo apie istorinį Jurijaus Gagarino skrydį.

Ne visiems pasisekė

Naudodami oro balionus, SSRS ir JAV mokslininkai trečiajame XX a. dešimtmetyje atliko pirmuosius eksperimentus, ieškodami  galimybių sudaryti reikiamas sąlygas aukštos organizacijos gyvūnų gyvybei viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Po kelių dešimtmečių į kosmosą kilo daugiapakopės raketos, į kurių hermetiškas galvutes mokslininkai sodino šunis su skafandrais.

Biologinių tyrimų etape į dangaus aukštybes buvo skraidinta 20 šunų. Ne vienam tokie skrydžiai baigėsi tragiškai, tačiau šeši iš likusių gyvų skrido net po du kartus. Visi šie bandymai su šunimis (jie buvo katapultuojami iš grįžtančios raketos) suteikė reikalingų žinių mokslininkams.

Leidosi parašiutais

Štai skafandrais aprengti špicų veislės Albina ir mišrūnas Pimperflingas buvo iššauti iš 40 km aukštyje 700 m/sek. skriejusios raketos. Pastaruoju bandymu buvo siekta atsakyti į klausimus, kaip organizmas pakelia kosminius spindulius, didžiulius greičius, laisvą kritimą, sugrįžimą ant žemės.

Albina, kurios parašiutas išsiskleidė praėjus 3 min. po išmetimo iš raketos, Žemės panorama galėjo grožėtis visą valandą, nors ir patyrė visų viršutinių atmosferos sluoksnių veiksnius. Pimperflingo skrydis žemyn truko trumpiau – parašiutas išsiskleidė likus 3 km iki Žemės paviršiaus. Abu šie šunys laimingai nusileido ant žemės nepatyrę jokio šoko – tai buvo tikri geležinių nervų keturkojai.

Benamės metamorfozė

Pirmieji skrydžiai parodė, kad šunys, patekę į nesvarumo sąlygas, sutrinka nesuprasdami, kur viršus, o kur apačia, tačiau per trumpą laiką apsipranta, prisitaiko. Tačiau mokslininkams reikėjo daugiau informacijos ir gyvūnų būklei tirti kosmose buvo sukurta aparatūra kraujospūdžiui, kvėpavimui, pulsui, širdies biosrovėms ir kt. registruoti. Ir štai 1957 m. lapkričio 3-iąją į kosmosą pakilo antrasis SSRS palydovas su baltos ir juodos spalvų kiemsarge maždaug trejų metų 6 kg svorio kalyte Laika – buvusia Maskvos bename, turėjusia špicų ir terjerų kraujo.

Mokslininkai Laiką išsirinko dėl kalytės stiprumo, žvalumo, mitrumo. Ji ilgai buvo rengiama skrydžiui – nešiojo liemenę su davikliais, buvo sukama virpančioje, trūkčiojančioje ir bildančioje centrifugoje, išmoko ėsti per skylę dėžės stoge paduodamą keistą maistą ir pan. Kalytė priprato prie visų bandymų ir net tapo jiems abejinga, nenujausdama savo ateities.

Laika tapo didvyre

Laika pakilo į kosmosą aukščiau (apogėjus – 1 671 km) ir jos kelionė truko ilgiau nei kitų jos likimo sesių. Deja, šis palydovas nebuvo pritaikytas grįžti į Žemę. Laika jame žuvo – greičiausiai nuo kabinos perkaitimo, prieš tai spėjusi maždaug per šešias valandas keturis kartus apskrieti Žemę.

Tik 1958 m. balandžio 14 d. erdvėlaivis su kalytės palaikais pateko į Žemės atmosferą ir sudegė, o keturkojė kosmonautė jau buvo pavergusi žmonijos širdis. Nuo 1957 iki 1961 m. kovo į kosmoso platybes buvo paleista dar trylika keturkojų kosmonautų, kurių dalis grįžo į Žemę.