"Neglostyk jų visiškai – zombiais gali tu užsikrėsti", - jau prieš keliasdešimt metų grupės "Men At Work" hitą "Down Under" perdainavo ir tautą visiškai teisingai perspėjo lietuviška "Antis". Zombiais iš tikrųjų galima užsikrėsti, o iš pirmo žvilgsnio absurdiškai skambanti apokaliptinė zombių epidemija (apie kurią jau šeštą sezoną pasakojama didžiulio populiarumo sulaukusiame antiutopiniame fantastiniame seriale "Walking Dead" ("Vaikštantys numirėliai")) – reali grėsmė. Tokia reali, kad apie ją rašoma ir mokslo tyrimų žurnale "British Medical Journal".

Virusas Solanum filme "World War Z""(Pasaulinis karas Z") , Treisė iš filmo "The Crazies" ("Bepročiai"), jau minėtas serialas "Walking Dead" ("Vaikštantys numirėliai") – tai vis išgalvota ir skatinanti kreivai nusišypsoti, vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais niekaip neprarandanti populiarumo zombių ir jų pandemijos tema. Tačiau viskas gali būti kur kas tikroviškiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Ohajo valstijos mokslininkai britų žurnale "British Medical Journal" publikavo straipsnį, kuriame mėgina analizuoti fikcines zombių infekcijas, kuriame daroma išvada, kad tokių epidemijų grėsmė yra visai tikroviška.

Tyrimui vadovavusi mokslininkė šiuo straipsniu nori atkreipti ir medikų bei mokslinius tyrimus finansuojančių institucijų dėmesį – jos tyrimo rezultatai iliustruoja, kaip tokios infekcijos protrūkis plistų po žmonijos populiaciją. Taip galėjo nutikti ir, pavyzdžiui, Ebolos viruso atveju.

Straipsnyje, pavadinimu "Zombių infekcijos: epidemiologija, gydymas ir prevencija" Kento valstybinio universiteto (Ohajas, JAV) profesorė Tara Smith pristato trijų virusų (jau minėto Solanum, taip pat Įniršio viruso iš 2002 m. filmo "28 Days Later" ("Po 28 dienų") bei Triksės viruso 1973 ir 2010 m. filmuose "Bepročiai") išgalvoto paplitimo modelius.

Nepandeminėmis zombėjimo formomis galėtų būti laikomos ir juodojo maro bakterijos, maro užkratas, grybelis Cordyceps, mutavusių prionų infekcijos štamas (dar vadinamas karvių kempinlige) ir panašūs susirgimai. Mokslininkė pabrėžia, kad šiais virusais susergama ir per įkandimą.

Visų užkratų inkubacinis periodas gerokai skiriasi trukme – varijuoja nuo kelių sekundžių iki keleto valandų ar net parų. Profesorės vardijami simptomai – sutrikusi eisena, mykimą primenantis aimanavimas, vikrumo ir koordinacijos praradimas, yrantys kūno audiniai.

Vis dėlto epidemijų modeliavimas byloja, kad didelio protrūkio atveju žmonijai iškiltų išnykimo grėsmė.

"Išgyvenimo šansai šiek tiek didesni rečiau apgyvendintuose regionuose, tačiau anksčiau ar vėliau sutriuškinimas grėstų ir jiems", - modeliavimo rezultatus pristato tyrimo autorė. – Mes gavome Ligų kontrolės ir prevencijos centrų ataskaitas, kuriose pateikiamos pasiruošimo tokioms epidemijoms detalės. Deja, daugelis regionų tokio masto epidemijai nėra pasiruošę."

"Rezultatai rodo, kad derėtų atkreipti dėmesį į pasiruošimą galimiems infekcinių epidemijų ar pandemijų protrūkiams ir jų prevenciją", – reziumavo mokslininkė.