Rasa Cvilikaitė drąsiai stojo prekiauti suvenyrais priešais Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias. Nors šiemet ji baigia 12-ą klasę ir dar ne visus brandos egzaminus yra išlaikiusi, Vilniaus Radvilų gimnazijos abiturientė nusprendė, kad metas pradėti dirbti.

Gyrė savo „bosę“ tetulę

Kiekvieną rytą ant šaligatvio priešais Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias Rasa pasistato stalelį, ant kurio išdėlioja turistams skirtas knygas ir suvenyrus, – taip prasideda jos darbo diena.

Ant stalelio apstu atvirukų, nuotraukų albumų, lietuviško folkloro kompaktinių plokštelių, raktų pakabukų, magnetukų su gintariniu Lietuvos vaizdu. Čia galima įsigyti ir bukletų „Vilniaus istorija“ bei „Trakų istorija“ anglų, lenkų, vokiečių, rusų kalbomis už 20 litų. Taip pat turistai gali nusipirkti Tomo Venclovos knygą „Vilnius“ lenkų, vokiečių ar anglų kalbomis už 40 litų.

Šį darbą Rasa susirado internetu – buvo paskelbta, kad reikia darbuotojų vasaros sezonu. Ji dirba puse etato – atvyksta apie 9, baigia apie 14 val. Tada šioje vietoje ją pakeičia kolega. Į darbą automobiliu R.Cvilikaitė atvažiuoja iš namų Avižieniuose. Tiesa, pirma užsuka pas savo „bosę“ – garbaus amžiaus tetulę – ir iš jos pasiima prekių.

„Labai gera tetutė. Puikiai su ja sutariame, viena kita pasitikime, nors mažai laiko, kai dirbu, beveik nepažįstame viena kitos. Abi drauge skaičiuojame ir gautus pinigus. Moko, kaip viską apskaičiuoti, – ar daugiau uždirbome, ar minuse stovime“, – savo darbdavę gyrė mergina.

Gerėja anglų kalba

Tačiau Rasa pasiguodė, kad turistai labai skuba, – gidai juos tiesiog vyte veja, tad visi kaip užsukti lekia į Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias. Todėl jai dažnai reikia kalbinti gidus, kad turistams leistų stabtelėti prie suvenyrų.

„Bėga, lekia, juos labai sunku sugaudyti, – pasakojo Rasa. – Bet viskas normaliai. Nebūna taip, kad visai neperka, ir taip, kad viską šluotų.“

Paklausus, ar per dieną pavyksta gauti už parduodamus suvenyrus 200 litų, mergina sakė: „Pasitaiko. Bet tai – jau labai gerai.“ Kiekvieną dieną tiek neuždirbsi, bet bendras rezultatas – geras.

Ar Rasai patinka tas darbas?

„Taip. Gerėja anglų kalbos žinios“, – darbo pranašumą netruko pastebėti R.Cvilikaitė.

Mokysis gestų kalbos

Kai praėjusį šeštadienį kalbėjomės su Rasa, ji dirbo tik apie savaitę, o pirmadienį jos laukė lietuvių kalbos egzaminas. „Sėdi, o kai neturi ką veikti, paskaitai, pasimokai“, – sakė abiturientė. Ant merginos pečių – trys egzaminai. Muzikos egzaminą ji jau išlaikė, užtat dar laukia istorijos.

„Muzika man labai patinka“, – sakė pašnekovė.

Abiturientai po 12 metų trukusių mokslų, po brandos egzaminų nori atsipūsti, pailsėti. O štai ji nusprendė įsidarbinti net mokslams nesibaigus. Kodėl? Rasa neslėpė, kad namuose prasta finansinė padėtis, todėl metas ir jai kuo nors prisidėti.

„Tiesiog toks metas atėjo, kai tėvams sunku viską išlaikyti“, – aptakiai paaiškino mergina.

Vilniaus kolegijoje Rasa planuoja mokytis labai retos specialybės – gestų kalbos. Jos nebaugina, kad ateityje teks dirbti su neįgaliais žmonėmis. Gestų kalbos ji mokėsi nuo seno, turi kurčnebylių vaikystės draugų.

„Man patinka jų kultūra, jų mąstymas. Toks darbas būtų pagalba jiems. Be to, tokių specialistų čia trūksta, o aš noriu likti Lietuvoje“, – sakė R.Cvilikaitė.