Prancūzijos darbininkų streikų ir protestų banga šalies ekonomikai kasdien kainuoja 200-400 mln. eurų. Pabandykime įsivaizduoti ką kalbėtų mūsų politikai, jei Lietuvos ekonomikai dėl streikų būtų padarytas bent šimto tūkstančių litų nuostolis?

Streikuotojai būtų sumalti su žemėmis, išvadinti tėvynės išdavikais, svetimų spectarnybų agentais ir dar bala žino kuo. Įdomiausia tai, kad didžioji dauguma Lietuvos gyventojų tuo nuolankiai patikėtų ir anksčiau ar vėliau pradėtų smerkti streikuotojus (toks procesas jau prasidėjo kalbant apie Kedžio šalininkus, kurie inirtingai priešinasi nusistovėjusiai tvarkai ir už tai jau pelnė budulių ir kedofilų pravardes).

„Mūsų mužikai kantrūs“ — tai maloniausia diagnozė bet kuriam aukščiausius postus užimančiam politikui. Nieko negali būti malonesnio negu žinojimas apie prarają tarp politinių sprendimų ir jų iššaukiamų pasekmių. Kuklūs Kauno troleibusų parko vairuotojų streikeliai (atsirado nepalaikiusiųjų, kurie labai rūpinosi kauniečių kelionėmis), nedrąsūs ir juoką keliantys susibūrimai prie savivaldybės yra tiesioginis įrodymas, kad vadinamosios profsąjungos savo vaidmens neatlieka.

Vilniuje dar geriau: niekas net necyptelėjo, kai susibūrimų ir mitingų vietą nukėlė periferijon (Kaune mitingams geriausiai tiktų S.Dariaus ir S.Girėno aerodromas Aleksote).

Kita vertus, kaltinti tik profsąjungas dėl nesugebėjimo suvienyti labiausiai išsunktus ir tebesunkiamus visuomenės sluoksnius - nevalia. Tai kalta iš praeities atėjusi ir viešose renginiuose bei žiniasklaidoje vis nuskambanti nuostata. Ją neretai išgirsi ir tikrųjų patriotų lūpose. „Mus engė kryžiuočiai, bet mes išlikome, mus trypė imperijos, bet mes ištvėrėme, mus rusino, bet mes atsilaikėme ir t.t.“, — štai ką dažniausiai šneka itin besirūpinantys Lietuvos ateitimi. Galėtų patylėti...

Negaliu klausytis tokių kalbų. Darosi nuo jų koktu. Argi taip sunku suvokti, kad tikroji stiprybė slypi ne gebėjime ištverti, iškentėti, nusižeminti, bet priešingai — kovoti, susivienyti, priešintis?

Štai dėl ko su sveiku pavydu stebiu protesto akcijas Prancūzijoje. Pats esu šaulys, policijos rėmėjas ir šiaip įstatymų paisantis pilietis, todėl prasidėjus betvarkei tikrai stočiau tvarką ginančių institucijų pusėn. Tačiau tramdydamas budulius nuoširdžiai džiaugčiausi, kad mažėja priekvailio lietuviško mužikiško nuolankumo lygis. Ir ne kiekvienas streikų pagalba kovojantis už savo teisę būti neapvaginėjamas yra valstybės priešas. Veikiau priešingai.

Bet tuščios tokios kalbos... Nes... Temeta akmenį į Seimo rūmų langus tas, kuris neprisidėjo prie tokio Seimo atsiradimo.