Pažintis su žymiu kūrėju

S. Lukošius laikomas žymiausiu XX a. Kauno architektūros ir urbanistinės raidos fotografu. Vis dėlto apie jo asmenybę nėra plačiai žinoma. Siekiant visuomenę nuodugniau supažindinti su S. Lukošiumi ir jo fotografijos palikimu, Kauno miesto muziejus išleido jau trečią šio kūrėjo albumų serijos leidinį. Pirmas leidinys „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu: pasivaikščiojimas po pradingusį miestą“ (2021) buvo skirtas fotografo įamžintiems istoriniams Kauno senamiesčio ir naujamiesčio kadrams, kuriuose užfiksuota dabar jau pasikeitusi aplinka. Antrasis albumas „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu: tarpukario architektūra“ (2022) dedikuotas Pirmosios Lietuvos Respublikos statiniams.

Naujojoje knygoje publikuojamos S. Lukošiaus užfiksuotos sovietinio laikotarpio Kauno pramonės architektūros nuotraukos, kartu platesniame kontekste apžvelgiant ir XIX–XX a. industrializacijos procesus mieste. Šios fotografijos reikšmingos atskirų gamyklų istorijai, jų sparčiai plėtrai ir veiklai specifinėmis sovietinės ekonomikos sąlygomis XX a. antrojoje pusėje. Albume galima pamatyti S. Lukošiaus įamžintus sovietinės okupacijos laikotarpio Kauno pramoninės paskirties statinius, kurių dalis projektuota ir statyta dar nepriklausomos Lietuvos laikais. Leidinyje atsidūrė žymiausi jų pavyzdžiai, atstovaujantys skirtingoms pramonės šakoms: maisto ir lengvajai pramonei (tekstilės, siuvimo, odos ir avalynės), sunkiajai pramonei (metalo apdirbimo ir mašinų, laivų statybos), taip pat elektrinėms.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Svarbus palikimas

Naujasis albumas simboliškai buvo pristatytas naujam gyvenimo etapui prikeltame buvusiame „Drobės“ fabrike. Pristatyme-diskusijoje dalyvavo knygos autoriai dr. Gediminas Kasparavičius ir dr. Rokas Sinkevičius, buvusios „Drobės“ gamyklos vyr. mechanikas Vytautas Gailius ir žurnalistė Virginija Skučaitė, kurie pasidalijo prisiminimais apie darbą didžiuosiuose Kauno fabrikuose. Pokalbį moderavo prof. dr. Jonas Vaičenonis.

Turi praeiti šiek tiek daugiau laiko, kad galėtume imti tyrinėti nepriklausomybės atgavimo pradžioje įsismarkavusį įmonių privatizacijos bumą ir nebūtume apkaltinti politikavimu.

Dr. G. Kasparavičius atskleidė, kad S. Lukošius paliko įspūdingą palikimą, kuris sudaro didelę Kauno miesto muziejaus fondų dalį. Tai keliolika tūkstančių nuotraukų negatyvų, kuriuose daugiausia užfiksuota Kauno miesto kaita XX a. 6–9 dešimtmečiais. Fotografui itin patiko fiksuoti pradingstantį, besikeičiantį miestą, tad jis neretai fotografuodavo ruošiamus nugriauti pastatus, o vėliau – toje vietoje išdygusį naują statinį. S. Lukošius taip sukūrė fotoalbumų ciklą „Kaunas seniau ir dabar“, kuriame surašė informaciją apie įvairius miesto objektus, statinius ir architektus.

Trečiajame kūrėjo palikimui skirtame albume atsidūrė S. Lukošiaus fiksuoti Kauno pramonės pokyčiai, įvairių gamyklų, fabrikų vaizdai. Viena įdomiausių leidinio nuotraukų – Kauno hidroelektrinės statybvietėje užfiksuoti plieniniai strypai. Ši fotografija atspindi nuo hidroelektrinės statybų sovietmečiu Kaune prasidėjusią trečiąją industrializacijos bangą, jį pavertusią tikru pramoniniu miestu. Hidroelektrinės atsiradimas buvo svarbus ir tuo, kad pagaliau pavyko suvaldyti miestą iki tol kankinusius potvynius. Vienas didžiausių tokių pavasarinių potvynių miestą užtvindė 1946 m. ir tapo tikra tragedija. Tų metų kovo gale ledai Neryje, ties santaka su Nemunu, suformavo kamšatį. Tad galinga upių tėkmė užtvindė ne tik Senamiestį, bet ir Naujamiestį, Vilijampolę, Marvelę, Žemąją Fredą, žemutinę Eigulių dalį. Tragedija, nusinešusi daugiau kaip 100 žmonių gyvybių, buvo viena priežasčių, kodėl intensyviai pradėta ieškoti vietos hidroelektrinei ir užtvankai.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Darbas ir laisvalaikis

Knygos pristatymo metu į prisiminimus leidosi Kauno pramonės galiūnuose dirbę V. Skučaitė ir V. Gailius, savo pasakojimais papildę pokalbį apie industrinę miesto istoriją. Žurnalistė V. Skučaitė sovietmečiu dirbo avalynės fabrike „Raudonasis spalis“. 1934 m. įkurta gamykla 1988 m. susigrąžino senąjį pavadinimą „Lituanica“.

„Fabrikas „Raudonuoju spaliu“ tapo 1953 m. Oficialiai buvo skelbiama, kad jis pervardytas darbuotojų iniciatyva, tačiau man pavyko pasikalbėti su tuomete fabriko partinės organizacijos sekretore, kuri papasakojo, kad jai buvo liepta suorganizuoti susirinkimą, kurio metu darbininkai pasiūlytų pakeisti fabriko pavadinimą. Neturėdama, kur trauktis, ji taip ir padarė. 1988-aisiais fabrikas pats pirmasis Kaune susigrąžino savo buvusį pavadinimą. Tam jau nereikėjo jokio dirbtinio susirinkimo, visi pavadinimo keitimui pritarė, džiaugėsi ir šventė“, – pasakojo ji.

V. Skučaitė atskleidė, kad dirbti „Lituanicoje“ buvo įdomu dėl itin gausios laisvalaikio kultūrinės veiklos, į kurią buvo įsitraukę kone visi fabriko darbuotojai. Čia veikė choras, šokių ir dramos rateliai, folkloro, instrumentinis ir moterų ansambliai, pučiamųjų orkestras. Laisvalaikio veikloje netrūko garsių vardų: Kauno valstybinio dramos teatro aktorius Antanas Žekas, o vėliau Vytautas Grigolis vadovavo fabriko dramos rateliui, Kauno muzikinio teatro artistas Vytautas Čeprackas čia vedė įvairių tautų šokių pamokas. Fabriko folkloro ansamblis buvo toks populiarus, kad jį netgi kviesdavo į ceremonijas Kauno rotušėje. 1987 m. buvo įsteigta fabriko literatūrinė premija, skiriama jo darbininkams labiausiai patikusiems šiuolaikiniams autoriams. Pirmuoju laureatu tapo Alfonsas Bieliauskas su romanu „Vilniaus kalneliai“.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Liūdna baigtis

Prisiminimais pasidalijo ir „Drobėje“ 45 metus išdirbęs fabriko vyr. mechanikas V. Gailius. Jis pripažino, kad žengiant į buvusias fabriko patalpas, kuriose vyko knygos pristatymas, ėmė greičiau plakti širdis – juk čia praleista pusė gyvenimo. V. Gailius pasakojo, kad pirmą kartą pro fabriko vartus įžengė dar 1962 m., vos įstojęs į Kauno politechnikos institutą. Studentus grupės vadovė suskirstė grupelėmis ir nusiuntė praktikuotis skirtinguose miesto fabrikuose. Į „Drobę“ patekęs V. Gailius praktikavosi įvairiuose fabriko cechuose, o baigęs studijas jame įsidarbino.

„Baigus mokslus, man buvo pasiūlyta likti institute ir tapti profesoriumi. Vis dėlto koją pakišo biografijos detalė. Institutas paprašė tėvo mirties liudijimo, o jį pokariu sušaudė rusai, kurie jokio liudijimo, žinoma, neišdavė. Pamelavau, kad pokario metais liudijimas sudegė su kitais svarbiais dokumentais. Tačiau man buvo atsakyta, kad be jo negalėsiu vykdyti savo pareigų, vykti į komandiruotes užsienyje. Tad atsisveikinęs su galimybe tapti profesoriumi, nuėjau į „Drobę“ ir pasakiau, kad noriu dirbti čia. Kitą dieną pradėjau darbą ir fabrike praleidau beveik penkis dešimtmečius, – prisimena jis. – Geriausiais „Drobės“ laikais ne tik plėtėsi gamybinė įmonės veikla, bet ir netrūko darbuotojų laisvalaikio užsiėmimų. Pavyzdžiui, čia buvo įsteigtas vienas pirmųjų Lietuvos kultūrizmo klubų.“

Metams bėgant, „Drobė“ plėtėsi ir augo, prie fabriko buvo prijungtas Kauno audimo ir taurinimo fabrikas („Lima“), Viečiūnų verpimo fabrikas ir Šilutės audimo fabrikas. Vis dėlto, nepriklausomybės metais „Drobę“ ištiko toks pats likimas, kaip ir daugelį kitų Kauno gamyklų. Atsiradus naujų užsienio investuotojų, kai kurios gamyklos tokių pokyčių neatlaikė ir bankrutavo, dalis jų buvo tikslingai nuvestos iki bankroto. Taip nutiko ir „Drobei”. 2006 m. įmonės valdymą perėmė korporacija „Plaza“, kuri žadėjo plėsti gamybą, gerinti darbo sąlygas, teigė, kad jokių esminių pokyčių įmonės veikloje nebus. Vis dėlto 2008 m. įmonė tapo nemoki, o 2010-aisiais jai iškelta bankroto byla.

„Turi praeiti šiek tiek daugiau laiko, kad galėtume imti tyrinėti nepriklausomybės atgavimo pradžioje įsismarkavusį įmonių privatizacijos bumą ir nebūtume apkaltinti politikavimu. Gaila, bet dalis Kaune veikusių pramonės įmonių išties buvo privatizuotos turint tikslą jas sunaikinti. Kai kurios jų galbūt jau ir nebesugebėjo konkuruoti naujomis sąlygomis, tačiau neabejoju, kad dalis tikrai galėjo būti reorganizuotos ir iki šiol sėkmingai veikti“, – nuomonę išsakė dr. G. Kasparavičius.