Naujos sudėties parlamentas negali pradėti darbo be opozicijos pusėn stojusios prezidentės palaiminimo. Optimistiniu atveju, būtų rengiami nauji rinkimai, tačiau jie suteiktų galimybę balsuoti iš naujo, bet ne garantiją, kad valdantieji darkart neužsiims manipuliacijomis. Kad ir kas artimiausiomis dienomis bevyktų Tbilisyje, jau dabar aišku: netrukus darbą pradėsiančiai naujos sudėties Europos Komisijai teks ieškoti naujos bendradarbiavimo su potencialiomis narėmis strategijos.

Rinkimų kampanija Sakartvele atskleidė šalutinį karo Ukrainoje poveikį. Plakatai su sugriautais Ukrainos miestais ir pažadas apsaugoti nuo Mariupolio likimo nuskambėjo įtaigiau nei kalbos apie šiokias tokias saugumo garantijas, kurias šalis pajus tada, kai jomis bus suinteresuoti Vakarų investuotojai.

Kad tokia manipuliacija baime yra veiksminga, rodo ir rinkėjų apklausos. Neoficialiais duomenimis, dauguma kartvelų svajoja apie ES, todėl balsavo už opoziciją. Tačiau apie 40 proc. svarbūs kiti dalykai, todėl jie rinkosi „Svajonę“ – partiją, kuri ne tik kopijuoja rusiškus įstatymus, bet ir it morališkai sunaikinta prievartos auka atsiprašo penktadalį šalies okupavusio agresoriaus. 40 proc. – mažiau nei skelbia „Svajonės“ protokolai, bet vis tiek labai daug. Gal ES ir galėtų vieną dieną šiuos žmones išgydyti nuo Stokholmo sindromo, tačiau ištempti Sakartvelą iš Kremliaus ekosistemos reikia jau šiandien.

Į narystę žvelgiant kaip į biurokratinę procedūrą, dėl visuomenei žalingų nevyriausybininkus gniuždančių įstatymų, nenoro laikytis demokratinių principų per rinkimus Sakartvelas nusipelnė atsidurti ant dar tolesnio atsarginių ES kandidatų suolelio. Panašių atvejų ES istorijoje jau būta. Šiandien gal net sunku patikėti, kad autokratiškai valdoma Turkija prieš porą dešimtmečių stovėjo ties ES slenksčiu ir neperlipo jo didžia dalimi dėl kultūrinių skirtumų. Tačiau net ir įrodęs, kad rinkimų rezultatai Sakartvele buvo suklastoti, Briuselis neturi veiksmingų priemonių, kurios šią šalį operatyviai grąžintų į europinės doros kelią, bet nenubaustų žmonių, norinčių tapti ES piliečiais. Nauja raudona kortelė mirtinai negąsdina nei "Svajonės", nei jos globėjų iš Rusijos.

Maskva, žinoma, norėtų turėti dar vieną įtakos agentą ES, tačiau lygiai taip pat neturi laiko – Kremliui šiandien rūpi ne tik politiniai žaidimai, bet žemiškos problemos. Pvz., logistika. Kontroliuodama Sakartvelą, Rusija kontroliuoja ir Pietų Kaukazo transporto arterijas, kurios svarbios ir ambicijų Vidurinėje Azijoje turinčiai ES, ir Armėnijai, Azerbaidžanui, Turkijai bei pačiai Rusijai. Pekinas investuoja į Anaklijos uostą, kuris vieną dieną virs logistikos mazgu per Rusiją geležinkeliu atgabentiems kroviniams iš Kinijos.

Kalbant apie karo Ukrainoje eigą dažnai prisimenama paralelė su paraku, dėl kurio kadaise Kinijai ilgą laiką pavyko atlaikyti svetimšalių invaziją. Esą situaciją mūšio lauke pajėgus kardinaliai pakeisti ne koks mistinis superginklas, bet labai realus instrumentas ar sprendimas. Panašiam pribrendo ir ES, jei tik save laiko ne vien ekonomine, bet ir vertybine sąjunga.