– Esate miškininkas, gyvenate Kelmės rajone. Turėtumėte kolekcionuoti kokius nors labai įdomius kelmus, o dabar – žirklės!

– Ne tik jos: monetas ir popierinius pinigų banknotus dar renku, tačiau žirklės vis tiek svarbiausios. Kodėl jos? Todėl, kad niekas Lietuvoje tokios kolekcijos neturi.

Žirklės – svarbus įrankis, nes žmogų lydi nuo gimimo iki mirties. Net kosmose yra žirklės – skrenda aplink Žemės rutulį. Amerikietis, taisydamas kosminę stotį, netyčia pametė, tai jos ir skrieja. Rodos, toks paprastas daiktas, bet kai įsižiūri, labai įdomu – dizainas, spalva ir gamintojai skiriasi.

– Ar iš pradžių pasirinkote kolekcionavimo objektą, o tik paskui ėmėtės veiksmų – paskelbėte žirklių paiešką?

– Iki tol tik buitines žirkles namuose turėjau. Kolekcijos pradžia galima laikyti 2015 m. pavasarį, kai Rietavo turguje įsigijau nedideles sulankstomas kelionines žirklutes. Jos buvo pagamintos dar sovietiniais laikais Baltarusijoje, Oršos mieste.

– Iš pradžių, entuziazmo pagautas, turbūt šluodavote visas žirkles, kokias tik gaudavote?

– Atspėjote. Aplūžusias, parūdijusias – visas imdavau. Dabar esu išrankesnis. Iš pradžių internete susirenku informaciją, tik paskui ieškau. Pavyzdžiui, sužinojau, kad Pietų Amerikoje, Peru, Čanko regione, yra toks Žirklių šokis, kuris net įtrauktas į UNESCO nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą. Jo šaknys siekia net XVI a., kai tariamai dievų užvaldyti vietos gyventojai atlikdavo siautulingus šokius, kuriais išreikšdavo savo pasipriešinimą ispanų užkariautojams. Labai norėčiau jas įsigyti.

Pirmosios: štai nuo šių žirklių iš Rietavo turgaus viskas ir prasidėjo… / K. Mėlinio asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek įdomių žirklių prikaupėte per devynerius metus ir kada pagaliau nutarėte, kad reikėtų jas ne tik draugams, bet ir platesnei auditorijai parodyti?

– Sausį skaičiavau: žirklių ir įvairios atributikos su jomis turėjau virš 1 500. Vien tik žirklių – daugiau kaip 1 300. Tai buvo sausį. Faktas, kad per tą laiką jų pas mane gerokai padaugėjo, nes kiekvieną savaitę kolekciją papildau naujais eksponatais.

Kur jų ieškau? Sendaikčių, blusų turguose, internete. Socialiniuose tinkluose yra nemažai uždarų visokių senienų mėgėjų grupių, kurių nariai mane jau pažįsta. Jei pamato, kad kas parduoda žirkles, išsyk man parašo.

– Ar žmona nepyksta, kad visą miškininko atlyginimą išleidžiate žirklėms?

– Ne visą, dar lieka (juokiasi). Už vienus eksponatus kartais stipriai permoku, o kokį vertingą, būna, ir labai pigiai nusiperku. Čia jau laimės dalykas.

Dažnai žirklių gaunu dovanų. Savo mamos jaunystės žirkles dovanojo viena garbaus amžiaus lankytoja. Moteris iš Bulgarijos perdavė anytos turėtas žirkles. Iš Norvegijos atkeliavo šokoladinės žirklės. Iš mūsų kaimo žmogus dvejus metus Ispanijoje mandarinus, apelsinus skynė su žirklėmis, kurias paskui man atidavė. Dukra, kai dirbo Anglijoje, irgi parvežė žirkles, skirtas pakuotėms karpyti.

Kitokios: akį traukia originali siuvinėtojų žirklių forma. / K. Mėlinio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip matau, ir vaikai į muziejaus eksponatų kaupimą jau įtraukti. Ar žmona Edita irgi?

– Tai jau taip. Man padeda, mane palaiko. Iš pradžių tos žirklės buvo kaip ir mano mintis, o dabar jau mūsų. Žmona veda ekskursijas, siūlo idėjų. Apie vienas iš ekspozicijos žirklių yra net pasaką „Ypatingos žirklės“ anūkams parašiusi.

Ji ir pati kolekcininkė. Renka puodelius. Turi virš 150, bet kol kas tik artimiausiems draugams juos rodo. Pagirsiu žmoną: ji labai gražiai riša iš šiaudų, visą sodybą savo darbo skulptūromis išpuošė. Svarbiausia – didžiules žirkles padarė, kurios muziejaus sieną puošia.

– Prieš dvejus metus balandžio 30-ąją Grinių kaime, Kelmės rajone, netoli Kryžkalnio, duris atvėrė kuklus Žirklių muziejus. Kolekcija – viena, bet muziejus, sutikite, – jau visai kas kita!

– Na, koks ten muziejus – mini... Iš pradžių tos mano žirklės gulėjo batų dėžėse, kurios keliaudavo iš vieno namų kampo į kitą. Prieš ketverius metus Kelmės dvaro muziejus, išgirdęs, kad renku žirkles, paprašė pas juos parodą surengti. Visą vasarą tos mano žirklės dvare prabuvo. Išgirdau daug gerų atsiliepimų, tik dvaro darbuotojai skundėsi, kad nežinojo, ką apie jas pasakoti, – kam vienos ar kitos skirtos, kokios jų istorijos ir pan.

Todėl, kai tik parsivežiau kolekciją namo, išsyk gimė mintis įrengti lauko virtuvėje mini muziejų, kad galėčiau pats viską apie savo eksponatus žmonėms pasakoti. Nuvertėme krosnį, padarėme stendus. Kiek ploto užima? Nedaug. Su žmona juokaujame, kad mūsų Žirklių muziejus yra antras pagal mažumą Lietuvoje – po Dionizo Poškos Baublių.

Jame sukabinau, suskirsčiau žirkles pagal paskirtį. Net visą pasakojimo struktūrą sugalvojau – žirklės lydi žmogų nuo jo gimimo, kai nukerpama kūdikio virkštelė (turiu akušerių žirklutes), iki mirties.

– Gal galėtumėte surengti mūsų skaitytojams nuotolinę ekskursiją, papasakoti apie Žirklių muziejaus eksponatus?

– Žinoma. Savo ekskursiją visada pradedu nuo klausimo svečiams, kada žmogus pirmąsyk susipažįsta su žirklėmis? Ne visi atspėja, kad tai įvyksta gimstant vaikui.

Trumpai papasakosiu žirklių atsiradimo istoriją. Pirmosios žirklės, mano žiniomis, atsirado Mesopotamijoje prieš 3–4 tūkstančius metų ir buvo pagamintos iš vientiso metalo gabalo, o ne iš dviejų sukryžiuotų ašmenų kaip dabar. Kolekcijoje turiu tokio tipo viduramžių repliką.

Sausį skaičiavau: žirklių ir įvairios atributikos su jomis turėjau virš 1 500. Vien tik žirklių – daugiau kaip 1 300.

Lietuvoje pirmosios žirklės rastos Gibaičių kapinyne Šiaulių rajone. Jos datuojamos III a.

Teiginiu, kad Leonardo da Vinci išrado žirkles, netikiu. Manau, jis jas tik nupiešė, nes gyveno vėliau, negu atsirado dvinarės žirklės.

Toliau rodau žaislines, mokyklines žirklutes. Kai vaikas užauga, renkasi profesiją, eina dirbti, prireikia ir kitokių žirklių – kanceliarinių, manikiūrinių, kirpėjų, kepėjų, siuvėjų, siuvinėtojų, statybininkų ir t. t.

Yra žirklių, skirtų gyvūnams prižiūrėti. Turiu netgi žnyples vabaliukams – vorams, tarakonams – gaudyti. Yra kolekcijoje ir neskęstančios žvejo žirklės. Pats bandžiau – tikrai neskęsta (juokiasi). Dar yra žirklės kabliukui išimti, suspausti, valui nukirpti, sliekams smulkinti. Knygnešio, grybautojų, medžiotojų. Turiu žirkles, skirtas žvakėms gesinti, cigarų galams nukirpti, šampanui atidaryti.

Kai ėmiau labiau domėtis žirklėmis, pasirodė, kad jos ir pramogos glaudžiai tarpusavyje susijusios. Pradėdamas kolekcionuoti žirkles nė neįsivaizdavau, kokioje gausybėje skirtingų sričių žirklės gali būti naudojamos.

Netikėta: šios žirklės-žnyplės su dangteliu skirtos vabaliukams sugauti ir jų neužgauti. / K. Mėlinio asmeninio archyvo nuotr.

– Sveikinu, perspjovėte net mūsų kaimynus lenkus: jų Žirklių muziejus turi tik 800 eksponatų.

– Taip. Prieš mėnesį teko lankytis Pietryčių Lenkijoje, Tarnogrudo miestelyje. Jo bibliotekoje įkurtas nedidelis Žirklių muziejus, nes miestelio herbe pavaizduotas grifonas laiko rankoje žirkles.

Rašoma, kad tame muziejuje yra apie 800 eksponatų. Viskas gražiai sudėliota po stiklu, bet atrodo lyg jų būtų mažiau. Neskaičiavau. Gaila, kad ekskursijų ten niekas neveda, apie žirkles nepasakoja. Dauguma jų mums su žmona buvo matytos, netgi turimos, bet atradome ir naujų labai įdomių.

– Jei reikėtų įvardyti pačias brangiausias jūsų muziejaus žirkles?

– Dažnai žmonės manęs to klausia. Tuomet pasakoju anekdotą. Muziejininkas veda ekskursiją, o žmogus jo klausia, koks brangiausias to muziejaus eksponatas. Jis pagalvoja ir sako: lankytojai!

– Jūsų akimis, kokios gražiausios kolekcijos žirklės?

– Tokios ažūrinės, skirtos vynuogėms karpyti. Ant jų pavaizduota scena, kaip vyndariai statines atidarinėja.

Ar savo eksponatus išbandau? Daugumos ne, bet žmona bandė žirklutes sūriui atriekti. Aš irgi neišlaikiau žvejo žirklių neišbandęs, ant kurių buvo parašyta, kad neskęsta. Dabar žinau, kad tikrai.

Tiesa, kai vasarą pas mus viešėjo Šveicarijoje gyvenanti dukra su vaikais, anūkai, kur buvę, kur nebuvę, vis prie tų mano žirklių sukiojosi. Leonardo – treji, Ricardo – šešeri. Labiausiai jiems rūpėjo tokios vaikiškos žirklutės, puoštos plastikinėmis gyvūnų dekoracijomis: ančiukas kreksi, šuniukas loja ir pan.

– Didžiausios žirklės?

– Visai neseniai tokias įsigijau. Jų ilgis – virš 1 m. Skirtos tvenkinio augalams prie šaknų sugriebti ir į krantą ištraukti, kad nereikėtų bristi į vandenį ir šlapti. Tikrai labai ilgos.

– Mažiausios?

– 22 mm žaislinės žirklutės, skirtos barbių nameliams. Anūkių kol kas dar neturime, o anūkams jos visai nerūpi.

Asmenukė: Mėliniams žirklės rūpi visur – miestų herbuose, atvirukuose, kalendoriukuose, pašto ženkluose, degtukų ar alaus etiketėse. Muziejaus pažiba – veidrodis su žirklėmis. / K. Mėlinio asmeninio archyvo nuotr.

– Sunkiausias muziejaus eksponatas?

– Turbūt metalo kirpimo žirklės. Net nežinau, kiek sveria. Kitos pagal sunkumą – siuvėjo. Kai ateina žmonių, surengiu konkursą, kas tiksliausiai atspės jų svorį. Ekskursantai deda žirkles ant rankų ir spėlioja. Atspėja – gauna saldainį.

Jei kada į svečius važiuosite ir saldainio norėsite, pasufleruosiu, kad sveria jos lygiai 1 kg. Kam tie konkursai? Kad žmonėms smagiau būtų. Jei vien tik pasakočiau apie muziejaus eksponatus, būtų nuobodu, o kai menu mįsles, duodu praktinių užduočių – tai žirklių dėlionę sudėlioti, tai mįslę įminti – atsiranda glaudesnis ryšys, šiltesnis bendravimas.

– Keisčiausios paskirties žirklės?

– Kitiems atrodo normalu, bet man labai keista. Tai žirklės bananams karpyti. Atsikerpa gražios, vienodo storio riekutės.

– Iš tolimiausių kraštų į muziejų atkeliavusios žirklės?

– Ekspozicijoje galima pamatyti žirklių iš Egipto, Tailando, Nyderlandų, Šveicarijos, Italijos, Islandijos, Bulgarijos ir kitų šalių. Manyčiau, pati tolimiausia šalis – Pietų Korėja. Turiu keletą žirklių iš ten. Vienos naudojamos vietoj peilio kepsniams karpyti, kitos yra ir kaip plaktukas, ir kaip muzikos instrumentas. Garsas išties įspūdingas.

Tiesa, jau atkeliavo žirklės iš Japonijos, bet kol kas manęs dar nepasiekė. Kaip jas gaunu? Labai paprastai. Turiu pažįstamų, kurie gyvena užsienyje. Susirandu šalyje norimas žirkles ir paprašau, kad man nupirktų, atsiųstų. Taip buvo ir su karpinių žirklutėmis iš Bucharos. Pamačiau, kad viena moteris ruošiasi ten keliauti. Paprašiau ir parvežė. Su Japonija lygiai taip pat.

Mažiausios: 22 mm žirklutės iš barbių namelių, kaip matote, rūpi ne tik mažoms mergaitėms. / K. Mėlinio asmeninio archyvo nuotr.

– Gal turite ir Lietuvoje gamintų žirklių kampelį?

– Kaipgi – yra. Atskirai jas surikiavau. Lietuviškos buvo gaminamos Klaipėdos aklųjų kombinate, tuomečiame Kapsuke (Marijampolėje), Druskininkuose, Varėnoje, Kuro aparatūros gamykloje Vilniuje. Dabar Lietuvoje, kiek žinau, žirklių niekas nebegamina. Daugiausia, apie 70 proc., jų pagaminama Kinijoje, Taivane.

– Kadangi dar miškininkaujate, turbūt į svečius žmones kviečiate jau po darbų?

– Po pietų ir savaitgaliais. Kiaurus metus. Prašome, kad paskambintų iš anksto, nes dažnai ir patys savaitgaliais po Lietuvą keliaujame. Vykstame aplankyti kitų tokio tipo muziejų.

Esame buvę Plaktukų muziejuje Vilkaviškio rajone, siuvimo mašinų muziejuje Juknaičiuose, Varlių namelyje Šakių rajone, Aštuonračio muziejuje Raseinių rajone, Molinėje saulėgrąžoje Radviliškio rajone. Smagu ir smalsu palaikyti ryšį su tokiais žmonėmis kaip mes.

– Apie kokį retą eksponatą šiuo metu svajojate?

– Vieną? Oi, daug tokių svajonių eksponatų turiu. Kokį pamatau įdomesnį internete, tokio ir noriu. Vienas iš jų – Japonijoje naudojamos žirklės, skirtos tarai perdirbti. Matote, ten labai išvystyta atliekų rūšiavimo kultūra, tai net specialių žirklių tam tikslui yra.

Turkijoje, mačiau, yra labai įdomių žirklių, kurias naudoja kilimų audėjai. Norėčiau įsigyti sužadėtuvių žirkles. Turkai prieš vestuves būtinai rengia sužadėtuves. Per jas artimiau susipažįsta jaunųjų šeimos. Įdomu tai, kad per sužadėtuves jaunieji pasikeičia žiedais, kurie surišami gražia juostele, o ją tradiciškai reikia perkirpti specialiomis žirklutėmis.

Dar norėčiau į kolekciją ir tų mano minėtų šokėjų žirklių iš Peru. Mačiau vaizdo įrašą internete, kaip virtuoziškai su jomis ant delno perujiečiai šoka.