Sovietus stabdė upėmis

Pasak karo istoriko dr. kpt. Andriejaus Stoliarovo, 1944 m. birželio 23 d.–rugpjūčio 29 d. vyko didžiausia Baltarusijos strateginė puolamoji operacija „Bagration“, kitaip vadinama penktuoju Stalino smūgiu.

Operacijos antrojo etapo sudedamoji dalis buvo Kauno puolimas, patikėtas Raudonosios armijos (RA) 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenei. 1944 m. vasarą sovietų kariuomenė „išvadavo“ didelę dalį Lietuvos. Liepos 13 d. ji užėmė Vilnių, vėliau pasiekė Nemuną, priartėjo prie Kauno ir Vokietijos sienos.

Pirmiausia buvo siekiama atkirsti vokiečių armijų grupes „Centras“ ir „Šiaurė“ ir nugalėti „Centro“ pajėgas. Kauno puolamoji operacija datuojama liepos 28 d.–rugpjūčio 28 d. Tačiau mūšiai miesto prieigose vyko dar iki liepos 28 d., o susirėmimai dėl paties miesto – liepos 28 d.–rugpjūčio 1 d.

Pašnekovo teigimu, artėjant sovietams, vermachtas suorganizavo pasipriešinimą prie Pabaltijo ir Rytų Prūsijos ribos, vykdydamas gynybos operaciją „Baltijos plyšys“ („Baltischen Loch“). „Centro“ armijų grupės vadas generolas feldmaršalas Walteris Modelis vyriausiosios karinės vadovybės prašė iki liepos 28 d. suteikti kelias pėstininkų ir tankų divizijas, tačiau jų taip ir negavo.

Jis įsakė 3-iajai tankų armijai blokuoti priešininkus į pietus nuo Kauno ties Nemunu, panaudojant natūralias kliūtis – Nemuno, Neries, Nevėžio ir Jiesios upes, kurios turėjo bent kiek sulaikyti sovietų pajėgas ir išlaikyti Kaunas–Jonava–Ukmergė gynybos liniją. Vokiečiai tikėjosi, kad upės stabdys priešą Kauno prieigose, ypač į šiaurės rytus nuo miesto, pasunkins sovietų puolimo tempą mobiliosiomis grupėmis ir gynybinėmis pozicijomis.

„Liepos 28–30 d. vokiečiai gynėsi įrengtoje dviguboje gynybos linijoje tarp Nemuno ir Neries upių. Gynybos linijoje Karmėlava–Naujasodis–Apnarai–Rudamina–fortas jie vykdė kontratakas su pėstininkais, tankais ir savaeigiais artilerijos pabūklais, remiant artilerijai ir minosvaidžiams. Tikėtina, kad šias gynybines pozicijas įrengė ne tik vokiečiai, bet ir jėga suvaryti vietos gyventojai ir 1-ojo lietuvių policijos pulko padaliniai, kurie buvo dislokuoti į šiaurės rytus nuo Kauno ir iki liepos 29 d. gynybines pozicijas rengė Kleboniškio–Biruliškių–Naujasodžio rajone“, – pasakojo dr. kpt. A. Stoliarovas.

Vokiečiai taip pat išnaudojo ir minėtoje linijoje buvusius Pirmojo pasaulinio karo laikų lauko gynybinius įtvirtinimus. Minėtose pozicijose gynėsi XXVI armijos korpuso kovos grupė D.

Padariniai: mūšius atlaikė toli gražu ne visi civiliai pastatai. Nuotraukoje – susprogdintas viešbutis „Lozana“, 1944 m. / VDKM Fap 414

Mūšiai miesto prieigose

Pirmiausia sovietai priartėjo prie Kauno miesto prieigų, apsupdami iš trijų pusių – pietų / pietryčių, rytų ir šiaurės / šiaurės rytų. Įnirtingiausi mūšiai virė šiaurės rytuose (Karmėlavoje), rytuose (Rumšiškėse, Pravieniškėse, Grabučiškėse), pietryčiuose (Piliuonoje). Pačiame Kauno mieste vyko mažesni susidūrimai.

Istoriko teigimu, liepos 31 d. RA divizijos iš šiaurės, šiaurės rytų, rytų ir pietryčių priartėjo prie miesto ir įžengė į jį. 63-iosios šaulių divizijos padaliniai greičiausiai buvo vieni pirmųjų, kurie apie 3 val. ryto galėjo įžengti į Kauno miestą iš šiaurės rytų (Muravos) ir rytų, palaikomi 5-osios gvardijos tankų armijos 14-ojo sunkiųjų tankų pulko.

6.30 val. sovietų daliniai įžengė į miestą ir jo centrą iki geležinkelio stoties. Apie 8–9 val. sovietai jau buvo Kaune. 63-iosios šaulių divizijos 346-asis šaulių pulkas judėjo į vakarus nuo Neries, 226-asis ir 291-asis šaulių pulkai – į pietvakarius nuo Nemuno. 97-osios šaulių divizijos padaliniai, sutikdami nedidelį vokiečių grupių pasipriešinimą, apie 10–11 val. pasiekė pietvakarinę, vakarinę ir pietinę miesto dalis – Nemuno ir Neries upių santaką, Nemuną ir teritoriją nuo Šančių iki Petrašiūnų.

69-asis šaulių pulkas išsidėstė santakoje, 136-asis – rytinėje, 233-iasis – pietinėje miesto dalyse. 5-osios divizijos A daliniai apie 19 val. pranešė, kad galutinai užėmė miestą, o 21 val. 63-ioji ir 97-oji divizijos sunaikino vokiečių armijos likučius Kaune.

„Nepaisant, kad Raudonosios armijos daliniai aukštesnei karinei vadovybei deklaravo, jog užėmė tam tikras miesto dalis, de facto kovos dar vyko. Pavyzdžiui, 277-oji ir 97-oji šaulių divizijos visiškai išvijo vokiečius iš Vilijampolės – sunaikino nedideles vokiečių grupes, paėmė į nelaisvę karius, besipriešinusius gyvenamuosiuose kvartaluose. Labai tikėtina, kad susidūrimų būta ir miesto gatvėse. Vis dėlto kautynės neapėmė didelės miesto dalies, jos vyko tik kai kur. Naktį iš į rugpjūčio 1-ąją 65-asis šaulių korpusas galutinai apsupo Kauną“, – dėstė pašnekovas.

Apie vietos gyventojų ir sovietų partizanų paramą RA žinoma nedaug. Tikėtina, kad ji buvo minimali.

Nuožmios kovos Palemone

Vieni rimtesnių susidūrimų Kauno prieigose vyko Pravieniškių–Pašulių–Livintų gynybiniame ruože. Jį puolė Raudonosios armijos 72-ojo šaulių korpuso daliniai, kurių tikslas buvo pasiekti Karmėlavą ir Nemuno ir Neries upių santaką. Vokiečių pozicijas gynė elitinės pajėgos – falširmjėgeriai.

Liepos 18–24 d. nuo Pašulių kaimo iki Čiuloto upelio kovojo vokiečių 21-ojo falširmjėgerių-pionierių pulko 1-asis batalionas. Liepos 18 d. vienas iš bataliono padalinių atliko reidą giliai į sovietų 277-osios šaulių divizijos 850-ojo šaulių pulko užnugarį ir užpuolė pulko štabą. Tačiau, sovietams pralaužus pozicinę gynybą, vokiečių batalionas ėmėsi mobilios gynybos, rengė reidus, diversijas.

Liepos 25 d. ruože tarp Kauno ir Karmėlavos vokiečiai sunaikino iki 27 sovietų tankų T-34, o liepos 25–27 d. kelyje Pravieniškės–Grabučiškės surengė reidą. Beveik per dvi savaites kovų Lietuvoje 1-ajame batalione iš 1 032 karių liko tik 65.

„Liepos 29 d. Palemone vyko įnirtingos kovos, kai sovietai per dieną pasistūmėjo vos 500-700 m. Šios kovos virė dėl Palemono geležinkelio stoties ir teritorijos jos rytuose. Tik po daugiau nei šešiolika valandų trukusios kovos sovietų pajėgoms pavyko užimti stoties vietovę“, – pasakojo istorikas.

Liepos 30 d. dėl RA proveržio tarp vokiečių 52-osios apsaugos divizijos ir 6-osios tankų divizijos atsirado 25 km tarpas. Sovietų divizija palei geležinkelio liniją atsitraukė į pietus ir šiaurės rytus nuo Garliavos ir Rokų, o mestas pastiprinimas gynybos tarpą ties Garliava sumažino iki 5 km. Tačiau įsiveržę sovietų motorizuotieji vienetai ir tankai atkirto vokiečių atsitraukimą kelyje Kaunas–Marijampolė. Pačiame Kauno mieste tuo metu vyko nežymūs susidūrimai su nedidelėmis, mobiliomis vokiečių stabdymo grupėmis.

Dr. kpt. A. Stoliarovo teigimu, sovietai prasiveržė iki linijos Kačerginė–Pypliai–Zapyškis–Raudondvaris–Šilelis–Kulautuva, kur ir vyko mūšiai, leidę vokiečiams sulėtinti RA puolimo tempą. Prie Zapyškio ir Raudondvario kautasi liepos 31 d.–rugpjūčio 2 d.

5-osios armijos daliniams miesto prieigose galėjo padėti vietos gyventojai ir sovietų partizanai. Iš viso Kauno apylinkėse galėjo veikti iki dvylika partizanų būrių ir septynios grupės – apie 1 500 kovotojų. Šaltiniuose minima, kad 97-osios šaulių divizijos 69-ojo šaulių pulko veiksmus rėmė partizanai. Užfiksuotas ir faktas, kad keletas partizanų pervedė 277-osios šaulių divizijos padalinius miesto pakraščiais ir parodė užmaskuotas vokiečių ugnies pozicijas. Vis dėlto apie vietos gyventojų ir sovietų partizanų paramą RA žinoma nedaug. Tikėtina, kad ji buvo minimali.

Ženklas: Kauno metraštininko Stanislovo Lukošiaus nuotraukoje – sovietų sunkusis tankas IS-2, okupacijos simbolis. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr. VDKM Fa 21990/81

Nuostoliai – iš abiejų pusių

Istorikas atskleidė, kad oficialiais sovietų karinės vadovybės duomenimis, kovose dėl Kauno 1944 m. liepos 21–31 d. RA 5-oji armija patyrė nedidelių nuostolių. Viename iš dokumentų teigiama, kad minėtuoju laikotarpiu armija neteko 1 289 karių, 4 171 karys buvo sužeistas, 406 jų sirgo ir buvo evakuoti į ligoninę. Įdomu tai, kad armija esą neturėjo dingusių be žinios ar patekusių į vokiečių nelaisvę karių, nepatyrė nekovinių nuostolių.

Vis dėlto naujausi duomenys skelbia, kad šiomis dienomis vien vokiečių 3-iosios tankų armijos XXVI korpusas paėmė į nelaisvę 36 sovietų karius, nukovė 1205 jų ir sunaikino 83–112 tankų. Dar dvylika raudonarmiečių įvardijami kaip perbėgėliai. Visame 3-iajame Baltarusijos fronte žuvo 6 271 karys, 312 dingo be žinios, penki pateko į nelaisvę, 20 999 buvo sužeisti, 2 732 sirgo. 66 kariai nurodyti kaip nekariniai nuostoliai.

Anot pašnekovo, sovietinio karo mokslo vertinimu, Kauno puolamojoje operacijoje vokiečiai prarado 8 tūkst. karių, dešimtis tankų, artilerijos pabūklų, minosvaidžių, šarvuotų ir paprastų automobilių. Tarp karo trofėjų – tankai, artilerijos pabūklai, minosvaidžiai, kulkosvaidžiai, šaudmenų, maisto ir kito turto atsargos ir 1 234 belaisviai.

Tačiau, išanalizavus negalutinius 1944 m. liepos 20–31 d. vokiečių duomenis, ryškėja kitokia statistika: Kaune ir jo apylinkėse kovoję manevriniai daliniai prarado 174 karius, o 7 019 jų buvo sužeisti (kitais duomenimis, 7 193). Tikėtina, kad iš viso 1944 m. liepą 3-ioji tankų armija prarado ne mažiau kaip 1 718 karių, 7 331 jų buvo sužeistas, o 2  530 dingo be žinios.

Pasak istoriko, dėl duomenų stokos Kauno prieigose žuvusių vokiečių karių skaičius greičiausiai yra nežymiai didesnis, nei buvo skelbta vokiečių vadovybės, bet ir daug mažesnis, nei deklaravo sovietų karinė vadovybė. Yra liudijimų, kad suvestinėse RA vadovybė įsakė skaičius rašyti kuo didesnius.

„Deja, nepavyko rasti duomenų apie žuvusius ne žydų tautybės civilius Kauno miesto gyventojus. Tačiau aukų tikrai buvo miesto bombardavimo metu, netrūko ir okupantų savivaliavimo atvejų, kurie galėjo nulemti civilių žūtį“, – sako istorikas.

Vokiečiai užminavo miestą

Kaip Kauno puolimo metu nukentėjo pats miestas? Ką išgyveno kauniečiai? Pasak dr. kpt. A. Stoliarovo, laukdami atžygiuojančių sovietų, vokiečiai ruošėsi stabdyti priešą mieste ir jo prieigose. Tikėtina, kad dalyje miesto pastatų viršutinių aukštų ir pastogių buvo įrengti stebėjimo postai, ugnies pozicijos. Kai kurios gatvės buvo užbarikaduotos, tam tikruose namuose ir gatvių sankryžose įrengti atsparos punktai, namų rūsiuose – slėptuvės ir sandėliai. Buvo užminuoti keliai, tiltai, miesto prieigose įrengti gynybiniai įtvirtinimai.

Vietos gyventojai prievarta buvo imami įrengti fortifikacinių įtvirtinimų, kasti apkasų. Dalis miestiečių turėjo užleisti savo namų patalpas – kai kurie pastatai buvo rekvizuoti kariniams poreikiams.

„Kauniečiai gelbėjo savo ir artimųjų gyvybes ir turtą, todėl jau liepos pradžioje pradėjo trauktis iš Kauno ir pro Garliavą ir Raudondvarį važiuoti Suvalkijos ir Jurbarko kryptimi. Buvo judama link Vokietijos sienos, į kaimiškąsias vietoves, Žemaitiją, – toliau nuo fronto linijos. Nepasitraukę miesto gyventojai slėpėsi“, – situaciją nupasakojo pašnekovas.

Miesto atstatymo laikotarpis užtruko ne vienus metus, didesni atstatymo darbai prasidėjo jau galutinai pasibaigus karo veiksmams.

Istorikas atkreipė dėmesį, kad traukdamiesi vokiečiai padarė žalos Kauno miesto inžineriniams tinklams, susisiekimo komunikacijoms, komunaliniams, visuomeniniams, pramonės objektams. Dauguma Kauno miesto pastatų ir kitų statinių išliko be didelių pažeidimų. Tačiau paskutinėmis liepos paromis buvo naikinamos įmonės, fabrikai, elektrinės.

Dalis statinių keitė paskirtį ir buvo pritaikyti karo poreikiams. Pavyzdžiui, „Inkaro“ fabriko patalpos naudotos kaip karinis garažas. Tai, ko nespėta sunaikinti, buvo apgadinta, išplėšta, suniokota, išvežta. Pavyzdžiui, iš Petrašiūnų elektrinės buvo išgabenta įranga, garlaiviai, motorlaiviai, baržos ir kitas inventorius.

Okupantų savivalė

Anot dr. kpt. A. Stoliarovo, labiausiai nukentėjo vokiečių padegta Kauno geto teritorija Vilijampolėje. Buvo susprogdinti visi tiltai per Nerį ir Nemuną, todėl pastatyti laikini pontoniniai tiltai ir pasitelkti keltai.

Susprogdinta ir daugiau svarbių Kauno objektų: geležinkelio stotis ir tunelis, Petrašiūnų ir Kauno (buvusi Vienybės aikštėje) elektrinės, Kleboniškio elektros, miesto telefono-telegrafo, Eigulių, Žaliakalnio ir Aleksoto vandentiekio stotys. Toks pats likimas ištiko įspūdingus ant Aleksoto kalno stūksojusius Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos-chemijos instituto rūmus, J. Damijonaičio pradinę mokyklą ir vaikų prieglaudą ir pradžios mokyklą, V. Kudirkos biblioteką, J. Vailokaičio penkių aukštų gyvenamąjį namą Vienybės aikštėje, Šančių prekybos halę, didelę dalį miesto fabrikų, malūno kombinatus, Nemuno krantinę ir du pakeliamuosius kranus.

Buvo apgriautas mėsos kombinatas „Maistas“, apgadintas Kauno aerodromas, nusiaubtos VDU klinikos, Žaliakalnio tuberkuliozės dispanseris, karo ligoninė. Išplėšti Pašto rūmai, „Spindulio“ ir „Žaibo“ spaustuvės, prekių sandėliai, parduotuvės, valstybinės leidyklos rūmai ir kitos įstaigos. Nukentėjo duonos kepykla „Parama“, viešbutis ir baras „Lozana“. Buvo nutraukti elektros laidai, išdaužytos parduotuvių vitrinos, nuo sprogimų išdužo namų langai, buvo pažeisti jų stogai.

Pasak istoriko, iš miesto nepasitraukę gyventojai slėpėsi nuo artėjančios RA, slapstė maisto išteklius ir savo turtą. Pasiekę miestą, priešakiniai sovietų armijos daliniai nevengė savivaliauti. Girti kareiviai ieškojo moterų ir jas prievartavo, plėšė namus, parduotuves ir sandėlius, atiminėjo daiktus, laikrodžius, gyvulius, užėmė žmonių butus. Perėmusi miestą, RA stengėsi sunaikinti nedideles vokiečių karių grupes, besipriešinusias gyvenamuosiuose kvartaluose ir užsilikusių sprogmenų. Buvo siekiama atstatyti ar pastatyti svarbius strateginius objektus – kelius, tiltus, geležinkelio ruožą, fabrikus, kurie galėjo pasitarnauti sovietų karo mašinai ir jos aprūpinimui.

Fiksavo įvykius dienoraštyje

Kauno miesto muziejaus istoriko dr. Jono Vaičenonio teigimu, įtampa Kaune buvo jaučiama dar likus kelioms savaitėms iki liepos 28-ąją prasidėjusių aktyvių karo veiksmų. Liepos 13 d. RA užėmus Vilnių, nerimas augo, kauniečiai ėmė ruošti maisto atsargas ir laukti galimų karo veiksmų, mąstė, kaip pasielgti: pasilikti ar pasitraukti.

Tuo tarpu vokiečiai ruošėsi miesto gynybai, skubėjo įtvirtinti gynybines pozicijas ir rinko kauniečius apkasams kasti, draudė klausytis radijo žinių iš užsienio. Planuota greitai skelbti mobilizaciją, į vokiečių kariuomenę šaukti vietos žmones. Tai sukėlė įvairių diskusijų mieste, kai kurie kauniečiai buvo tvirtai pasiryžę vengti mobilizacijos.

„Išliko įvairių to laikotarpio kauniečių atsiminimų. Vienus įspūdingiausių užrašė kunigas Povilas Dogelis, savo dienoraštyje fiksavęs tos vasaros įvykius. Kunigo užrašuose puikiai atsiskleidžia vidinė miesto būsena, kauniečių nuotaikos, kasdien vis labiau auganti įtampa. Vokiečiai draudė išsivežti baldus, tad žmonės evakavosi nešini tais daiktais, kuriuos galėjo pasiimti su savimi, – pasakoja dr. J. Vaičenonis. – P. Dogelio prisiminimuose išsiskiria arkivyskupo metropolito Juozapo Jono Skvirecko pozicija. Jis net nesiruošė niekur išvykti ir toliau gyveno įprastą gyvenimą, dirbo. Vis dėlto liepos pabaigoje arkivyskupas gavo nurodymą palikti miestą.“

Pašnekovo teigimu, panašius išgyvenimus paliekant Kauną atsiminimuose užfiksavo ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, divizijos generolas Stasys Raštikis. Jis rašė, kad su kiekviena liepos diena miestas tuštėjo. Dalis buvusios Lietuvos kariuomenės karininkų ir įvairių institucijų tarnautojų gavo vokiečių dokumentus, leidimus ir rekomendacijas išvažiuoti į Vokietiją, tuo ir pasinaudojo. Tačiau S. Raštikis tokių dokumentų negavo, tad kartu su žmona, neturėdami transporto, susirinko svarbiausius daiktus, kiek galėjo panešti savo rankomis, ir laukė, kas bus toliau. Atsitiktinai juos iš Kauno į Vilkaviškį nuvežė pro šalį važiavęs pulkininkas leitenantas Antanas Špokevičius.

Pasak dr. J. Vaičenonio, artėjant frontui, vis daugiau kauniečių traukėsi į Vakarus. Dalis jų neteko savo turto, nes kai kuriuos pastatus, gyvulius, transporto priemones rekvizavo vokiečiai. Nemažai miestiečių nusprendė pasilikti mieste, kuriame buvo stengiamasi išlaikyti įprastą gyvenimo ritmą – veikė bažnyčios, žmonės ėjo į darbus.

Užėmė greitai

Dr. J. Vaičenonis pastebi, kad pirmųjų artilerijos sviedinių, nuo kurių užsidegė kai kurie pastatai, medžiai, Kaunas sulaukė iš rytų ir šiaurės rytų.

„Sovietų armijai įsiveržus į Kauną ir vokiečiams pamačius, kad jie praranda miestą, vermachtas pradėjo organizuoti pasitraukimą, užimant tolesnes gynybines pozicijas ties Nevėžio upe ir giliau atsitraukiant Rytprūsių link“, – anot istoriko, Kaunas buvo užimtas gana greitai, vos per kelias dienas, tad pačiame mieste nevyko nuožmių mūšių ir jis pernelyg nenukentėjo.

Nors vokiečiai bandė sovietų užimamą Kauną bombarduoti, tai ne visada pavykdavo sėkmingai. „Pavyzdžiui, jie buvo išmetę sprogmenų prie Neries upės, tačiau jokie pastatai per sprogimą nenukentėjo. Sovietai, siekdami subombarduoti Vytauto kalne buvusią Lietuvos radijo stotį, kelias bombas bandė numesti Ąžuolyne, netoli Kūno kultūros rūmų. Laimei, nepataikė ir didesnės žalos nepadarė“, – sakė dr. J. Vaičenonis.

Užėmę Kauną, sovietų kariai nevengė savivaliauti, plėšikauti, apie civilių gyvybes negalvojo. Mieste kilus chaosui, po įsivežimo praėjus porai dienų, ėmė veikti rusų milicijos pajėgos, kurios stengėsi bent kiek suvaldyti įsismarkavusius plėšimus ir įvesti tvarką. Tuo metu Kaune pasirodė ir pirmieji sovietiniai laikraščiai, raginantys gyventojus stoti į kovą su fašistais. Vos tik užėmus miestą, buvo išleistas „Tarybų Lietuvos“ numeris, kuriame išspausdintas Lietuvos komunistų lyderio Antano Sniečkaus kreipimasis į žmones.

Rugpjūčio pabaigoje antrąkart Kauną okupavę sovietai įvedė savo tvarką. Nemažai svarbių miesto objektų per mūšius buvo sugriauti, todėl pradėta tvarkyti apgriautus ir statyti naujus. Vietoj susprogdintų tiltų per Nemuną įrengti pontoniniai. 1948 m. pastatytas dabartinis Vytauto Didžiojo tiltas, kurio darbams sovietai pasitelkė vokiečių karo belaisvius.

Dr. J. Vaičenonio teigimu, miesto atstatymo laikotarpis užtruko ne vienus metus, didesni atstatymo darbai prasidėjo jau galutinai pasibaigus karo veiksmams.