Pradžia buvo Žemaitijoje

Užlipusi iki trečio galerijos aukšto, sustoju ties aprašymu apie patį J. Mikutį – jis įvardijamas kaip pilietinio nepaklusnumo ikona sovietmečio Lietuvoje. Dėl gilių įžvalgų laikytas filosofu, mąstytoju, net pranašu. Dešimtmetį kalintas Sibiro lageryje, tad į Lietuvą grįžo suluošintas tiek fiziškai, tiek emociškai.

Keliaujant po parodą, tapytojos Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės vaizduojami koplytstulpiai įtraukia į pasakojimą apie Žemaitiją, kurį tęsiame jau kitoje patalpoje. Pritamsintoje galerijos salėje susipažįstame su menininkų Valentino Antanavičiaus, Alfonso Vilpišausko, Vytauto Dubausko, Arūno Vaitkūno, Eugenijaus Varkulevičiaus tapybos darbais, Romualdo Požerskio fotografijomis, kurios atskleidžia tos vietos simboliškumą, išlikusį etnografiškumą, o kartu po truputį mums pristato ir J. Mikučio buvimą su jais.

J. Mikučio Žemaitija – sodyba Šateikių Rūdaičiuose, Babrungėnai, Kretingos pranciškonų gimnazija, Grigaičių pradinė mokykla, kur mokytojavo, vietinių gyventojų dar prisimenamas J. Mikučio klauptas Beržoro bažnyčioje, Justino antkapinio paminklo kūrėjo Viliaus Orvido sodyba. Beskaitant aprašymus patraukia istorija apie J. Mikučio bičiulių įsimintas keliones pėstute pro Platelius į Gintališkę, Notėnus, Gegrėnus lėtai tyrinėjant XVIII a. medinių bažnyčių architektūrą ir koplytėles.

Valentinas Antanavičius. Justinėlis (Mikutis) Žemaitijoje.

Keliaujant su J. Mikučiu netildavo kalbos apie meno sakralumą, kuris buvo draudžiamas sovietmečiu, kūrybą nepataikaujant režimui, būtinybę liaudiško pamaldumo versmėje atrasti anuomet uždraustų krikščioniškų motyvų. Jis buvo tarsi šviežias oras, atsiradęs suspaustame vakuume.

Jo mintys, idėjos apie filosofiją, gyvenimą, literatūrą, muziką, dailę stipriai paveikė šiuos savojo kelio dar tik ieškojusius jaunus menininkus.

Darbuose vaizduojami Beržoro, Gintališkės, Notėnų simboliai, ženklai, daiktai, buvę tose vietose, ir pats J. Mikutis – susigūžęs, akys, atrodo, praradusios gyvastį Sibire. Žvelgdami į E. Varkulevičiaus darbą „Kelias“ galime daryti prielaidą, kad jis pasakoja apie žygius po konkrečias vietoves, tačiau menininkas juos pavaizduoja per Jėzaus Kristaus Kryžiaus kelią.

Arūno Kulikausko nuotraukose J. Mikutis primena Balio Sruogos „Dievų miško“ romano veikėjus, kuriuos geriau įsivaizduoti patiems, negu pamatyti. Fiziškai ir emociškai palaužtas J. Mikutis gebėjo išlaikyti rimtį, būti tuo, kuris visada palaikys kitus.

Mano dėmesį atkreipė viena galerijos sienas papuošusių J. Mikučio frazių, kuri apibendrina visą jo savijautą: „Ir tikrai esu patekęs, kaip ir visi mes sugrįžusieji, į keistą padėtį – nežmoniškai sunku suderinti lagerio įspūdžius su dabartiniais, nes dabartinis gyvenimas, tartum pavydulinga boba, seka kiekvieną tavo žingsnį, ir tik slapta nuo jo kartais galima sugrįžti prie slaptų minčių.“

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. Procesija.

Nuošalumo ieškoję kūrėjai XX a. 8–9 deš. telkdavosi prie Rumšiškių, Dovainonyse, kur yra Barboros ir Vlado Didžokų sodyba. Darbuose atsiskleidžia šių vietovių atmosfera: daiktai, susitikimai, nuotaikos, įprasmintos fotografijose ir tapyboje. Vienas labiausiai įsiminusių paveikslų – Valentino Antanavičiaus „Justinėlis (Mikutis) Žemaitijoje“. Pirmame plane – nuo hiperbolizuotai pavaizduotos Dovainonių bažnyčios nusisukęs J. Mikutis. Jo rankos sukryžiuotos taip, lyg jis save ramintų ir glostytų nuo ką tik įvykusio žiauraus išvarymo iš bažnyčios, – ramindamas, kad ateis šviesesnis rytojus.

Palikę Žemaitiją atliepiančią erdvę, keliaujame link koridoriaus, kur po stikliniu gaubtu eksponuojama J. Mikučio byla. 1945 m. gruodžio 16 d. Grigaičių pradinės mokyklos vedėjas J. Mikutis buvo sulaikytas dėl kelių šovinių, kuriuos atėmė iš pradinių klasių mokinių, ir, numetęs į kampą, pamiršo. J. Mikutis buvo tardomas penkis kartus, o visa tardymo trukmė – dešimt valandų. 1946 m. birželio 12 d. nuosprendžiu jis nuteistas dešimties metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje, politinių teisių suvaržymu penkeriems metams ir turto konfiskavimu.

Leonas Vytautas Strioga. Mąstytojas Justis Mikutis.

Lageryje jo laukė sekinantis darbas šachtoje, pažeminimai, šaltis, gyvenimas pusbadžiu. Bandymas bėgti baigėsi „auklėjamąja-parodomąja programa“ – pjudymu vilkiniais šunimis kitų kalinių akivaizdoje. Padariniai – iškandžioti sėdmenys, sutrikusi inkstų veikla ir psichika.

1956 m. J. Mikutis atgavo laisvę, grįžo į Lietuvą. Jaunystės metus praleidęs nelaisvėje, Justinas dar turėjo vilties įstoti į Vilniaus universitetą, bet jam buvo atsakyta, kad „trimis mėnesiais per senas“. Jautėsi svetimas, skaudžiai išgyveno nepriėmimą ir ieškojo bendraminčių. Kodėl tai pasakoju? Tai labiausiai sukrėtęs pasakojimas apie žmogaus išgyvenimus, kuriuos esu skaičiusi ar mačiusi. Vien eksponuotos nuotraukos ir paveikslai paaštrina visus pojūčius.

Laikai dailės institute

Grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs Vilniuje, jis tapo vienu įsimintinų miesto veidų, neprisitaikymo ir nepaklusnumo sovietinei sistemai simboliu. Sakančių, ką iš tiesų galvoja, tuomet buvo reta, tvyrojo baimės, veidmainystės, melo atmosfera.

Laikui bėgant J. Mikutis susidraugavo su dailininkais ir tai užpildė jo kasdienybę. Neturėdamas nuolatinės gyvenamosios vietos, Justinas daug laiko praleisdavo su bendraminčiais, vis ėjo, keliavo nuo vienų pas kitus ir kalbėjo. Tai buvo dvasiniai pokalbiai. 1957 m. J. Mikutis pradėjo pozuoti Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Ten pirmą kartą susitiko su jaunaisiais menininkais, kurie tapo jo įkvėpimo šaltiniu.

Arūnas Kulikauskas. Justinas Mikutis. Dovainonys.

Jo mintys, idėjos apie filosofiją, gyvenimą, literatūrą, muziką, dailę stipriai paveikė savojo kelio dar tik ieškančius jaunus menininkus, skatino juos gilintis į gyvenimo ir kūrybos prasmės klausimus. Bičiulystė su meno žmonėmis niekada nenutrūko. Jie susitikdavo dirbtuvėse, parodose, studentų bendrabučiuose. J. Mikutis dalijosi savo intelektualiomis įžvalgomis – laisvo ir mąstančio žmogaus pozicija jam buvo labai svarbi, o bekompromisė nuostata ir tikėjimas humanizmu stipriai veikė aplinkinius.

J. Mikutis Vilniaus dailės institute pozavo iki 1981 m., o šioje galerijos dalyje eksponuojami buvusių studentų (dabar menininkų) studijų darbai. Nuo grafikos, tapybos iki fotografijos – darbuose vaizduojamas tikrasis J. Mikučio veidas. Nors ir palaužtas emociškai, tačiau išlaikęs sveiką protą. Palaužtas fiziškai, tačiau vis dar žiūrintis į tave gyvomis akimis.

Parodoje puikiai suderintas muziejaus ir galerijos tikslas – ne tik atspindėti meną, kurtą su / apie Justiną, bet ir atvaizduoti istoriją – jo asmens byla, fotografijos prieš Sibirą ir jo draugų atsiminimai, pasakojantys apie vieną iš pilietinio pasipriešinimo ikonų. Taigi, atsivėsinau, tačiau dar labiau likau sukrėsta. Kaip šaltas dušas.

Kas? Paroda „Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? veikia iki rugpjūčio 25 d.

Parodą lydintys renginiai

Liepos 18 d. 17.30 val. – dr. Odetos Žukauskienės paskaita.

Rugpjūčio 8 d. 17.30 val. – susitikimas su dailininku Vaidotu Žuku.

Rugpjūčio 22 d. 18 val. – Beno Šarkos performansas, dedikuotas J. Mikučiui.