Tautos vado įvaizdis

„Vadas turi turėti autoritetą visuomenėje, o šį autoritetą geriausia sukurti pasinaudojant įvairiais simboliais – šventėmis, svarbiais minėjimais. Viena iš tokių progų tapo 1930 m. suėjusi 500 metų sukaktis nuo taip ir neįvykusios Vytauto Didžiojo karūnacijos. Tie metai buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, vyko labai daug renginių. Pamažu viešojoje erdvėje A. Smetona neoficialiai imtas lyginti su Vytautu Didžiuoju – kitu didžiu lietuvių tautos vadu“, – paaiškino istorikas dr. Artūras Svarauskas.

Svarbiu įvykiu tapo ir A. Smetonos 60-mečio sukaktis 1934-aisiais. Tuo metu šalis gyveno įtemptoje politinėje situacijoje, kadangi santykiai su Vokietija buvo paaštrėję. Vyko garsioji Neumanno-Sasso byla, kai už antivalstybinę veiklą ir rengiamą sukilimą buvo teisiami Klaipėdos krašto nacių partijos veikėjai.

Kaip tik rugpjūtį Kaune turėjo vykti maištininkų tardymas, tad A. Smetonos gimtadienio šventė dėl viso pikto nukelta į rugsėjį, ją susiejant su Vytauto Didžiojo neįvykusios karūnacijos data.

A. Smetonos 60-mečio šventė buvo išties iškilminga, ji truko kelias dienas ir buvo lydima įvairių renginių.

Vienas režisierius net buvo sukūręs misteriją „Geležinis vilkas“ – buvo planuojama sugauti tikrą vilką, kuris kauktų ant Gedimino kalno, aplink šaudant salvėms.

Pasirodymas su gyvu vilku

Vis dėlto, istoriko manymu, pats didžiausias, A. Smetoną kaip tautos vadą įtvirtinantis, simbolinis renginys turėjo įvykti 1940 m. birželio 22–23 d.

„1939 m. rudenį Lietuva atgavo Vilnių. Tačiau dėl diplomatinių priežasčių A. Smetona istorinėje sostinėje nesilankė ne tik visą Lenkijos okupacijos laikotarpį, bet ir atgavus Vilnių. Jis net nebuvo atvykęs čia minėti 1940 m. Vasario 16-osios. Galiausiai buvo nuspręsta, kad 1940 m. birželį prezidentas oficialiai atvyks į Vilnių, kas formaliai reikštų, kad šis miestas tampa Lietuvos sostine. Tų metų birželį buvo numatytas grandiozinis, neregėto masto renginys su dainomis, šokiais, įstabiais teatro pasirodymais ir misterijomis“, – pasakoja dr. A. Svarauskas.

Yra išlikę planuoto renginio aprašymų, kuriuose buvo numatyta, kad į Vilnių turėjo atvykti profesionalų ir mėgėjų chorai ir muzikos ansambliai iš visos Lietuvos. „Vienas režisierius net buvo sukūręs misteriją „Geležinis vilkas“ – buvo planuojama sugauti tikrą vilką, kuris kauktų ant Gedimino kalno, aplink šaudant salvėms. Tai turėjo būti A. Smetonos, kaip tautos vado, žvaigždžių valanda. Deja, birželio 14 d. Lietuvai buvo įteiktas sovietų ultimatumas, o po dienos įvyko šalies okupacija“, – apie tragedijos sustabdytą pasirengimą pasakojo istorikas.

Naujos kultūros atspindys

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad šiais laikais mūsų visuomenė Prezidento instituciją supranta jau visai kitaip nei tarpukariu. Prezidento „tautos vadu“ niekas jau nebevadina, atvirkščiai – demokratiškai piliečių išrinktas šalies prezidentas yra atskaitingas savo tautai. Tad ir pompastiškų gimtadienio švenčių niekas jau nerengia, nes jomis visuomenė pasipiktintų.

„Tiek Pirmosios, tiek Antrosios Lietuvos Respublikų pradžioje mūsų šalis turėjo gana įdomų santykį su Prezidento institucija. Tarpukariu, 1920–1922 m. buvo keliamas klausimas, ar Lietuvai apskritai reikia prezidento. Daliai politinio elito atrodė, kad prezidentas yra iš carinės Rusijos laikotarpio atlikusi liekana, ir šaliai kaip valstybės vadovo visiškai užteks Seimo pirmininko. Netylant ginčams, kurį laiką nebuvo nusistovėjusi aiški prezidento rinkimų tvarka“, – atskleidė dr. A. Svarauskas.

1990-aisiais atsikūrus Lietuvai, Prezidento institucijos neturėjome iki pat 1993-ųjų. Aukščiausioje Taryboje netilo ginčai, tad buvo parengti du būsimos Konstitucijos projektai. Viename jų buvo aiškiai sakoma, kad Lietuva turi būti prezidentinio tipo valstybė, o kitame nurodoma, kad ji turi būti parlamentinio tipo.

Galiausiai buvo rastas kompromisas ir 1992 m. parengtas trečiasis, mūsų dabartinės Konstitucijos projektas, kuris yra pusiau parlamentinis, pusiau prezidentinis. „Šiandien prezidentą mes laikome svarbiu valstybės simboliu, tačiau, kaip matome, taip buvo ne visada“, – reziumavo pašnekovas.