– Kodėl šie rinkimai yra svarbūs?

– Todėl, kad mes renkame vienos iš svarbiausių Europos Sąjungos (ES) institucijų atstovus ir tai yra vieninteliai rinkimai, kuriuose Europos šalių piliečiai gali rinkti savo atstovus būtent ES institucijose tiesiogiai. Juo labiau, nors parlamento galios tradiciškai buvo mažesnės negu nacionalinių parlamentų, jos per pastaruosius kelis dešimtmečius tikrai išaugo ir šiandien normaliose procedūrose priimant įprastus sprendimus joks ES žingsnis nėra įmanomas be vienokio ar kitokio EP pritarimo.

– Ar tik Lietuvoje šitie rinkimai yra nuobodūs?

– Tikrai ne. Turime tą iššūkį, jog aktyvumas mažėja ir tose šalyse, kurios ES yra ilgesnį laiko tarpą negu Lietuva. Vis dar sprendžiame tą dilemą, kaip parodyti Europos piliečiams, kad Briuselyje esančios institucijos nėra tolimos, nėra nutolusios nuo kasdienių Europos piliečių problemų.

– Ar yra skirtumas tarp Rytų, Vakarų, Šiaurės, Pietų europiečių ar visur problema yra ta pati?

– Ta tendencija yra plačiai paplitusi. Yra kelios šalys Europoje, kuriose balsavimas yra privalomas, jos paprastai kilsteli ir bendrą aktyvumo rodiklį. Bet mes suprantame, kad tą sąlygoja ne tiek pačių piliečių pasirinkimas, kiek tam tikros tradicijos.

– Vyksta debatai, žinoma, daug kas susiję su sovietine politika. Kokios temos yra svarbiausios kalbant apie Europą ir ES?

– Visai neseniai vyko debatai tarp pagrindinių politinių jėgų, kurios suburia skirtingų šalių atstovus. Lyderiai pristatė savo vizijas, tad matėme tikrai dominuojančią klimato kaitos temą ir žaliąjį kursą, kurį pasirinko ES, bet kuris pastaruoju metu susiduria su sunkumais, nes daugybėje šalių kyla protestai, ypatingai iš žemės ūkio sektoriaus. Tikrai daug kalbama apie ES plėtrą, nes akivaizdu, kad į duris beldžiasi ne viena valstybė. Ir, be abejo, saugumo situacija, tiek santykyje su agresyvia Rusija, tiek žvelgiant į Kiniją, kuri ypatingai aktuali ekonominėje perspektyvoje.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Yra nerimas, kad ateis kraštutiniai dešinieji ir šiaip įvairūs marginalai. Kiek šis nerimas pagrįstas, kas jie tokie ir ką rodo apklausos?

– Turbūt nėra nei vienų EP rinkimų, kur apie tai nekalbėtume per pastaruosius kelis dešimtmečius. Bet vis tik, jeigu žvelgtume į projekcijas, t. y., kiek turėtų pagrindinės politinės jėgos EP turėti atstovų ir mandatų, matytume, kad labai didelio pokyčio, lyginant su tuo, ką turime dabar, tarsi neprognozuojama. Matytume, kad toliau Liaudies partija, t. y. centro dešiniųjų partijų Europoje blokas turėtų būti pats didžiausias, antroje vietoje turėtų likt antras pagal dydį ir šiuo metu centro kairiųjų blokas. Ir tai reikštų, kad ta jėgų pusiausvyra būtų gana panaši.

– „Eurovizijos“ dar neaptarėm. Yra šiek tiek sąsajų, nes EBU (Europos transliuotojų sąjunga), kuri organizuoja „Euroviziją“, be visų kitų skandalų sulaukė priekaištų dėl to, kad nebuvo rodomos vėliavos per finalą prie šalių. Yra toks graikų politikas Margaritis Šinas, kuris sako, kad tai yra tikra dovana Europos priešams – Rusijai. Ką Rusija stengiasi padaryti per šiuos rinkimus?

– Aš manau, bendras Rusijos tikslas visuose rinkimuose, į kuriuos Rusija bando kištis, yra sieti chaosą, sieti abejonę institucijomis, demokratija. Nebūtinai palaikyti vieną ar kitą konkretų kandidatą, tikintis, kad galbūt jis priimtų gerus Rusijai sprendimus, bet būtent pirmiausiai parodyti, kad demokratija neveikia, nėra efektyvi, kad ir ką mes išrinktume, niekas nesikeičia, nuo piliečių niekas nepriklauso ir tada rusiškasis modelis tampa gal visai neblogai atrodantis.

– Ar čia Rusija sugalvojo šitą „Mikimauzų parlamentas“, netikras parlamentas?

– Galbūt Rusija stiprina tuos argumentus, bet mes puikiai suprantame, kad diskusija vyksta ir pačioje Europoje, nes tai yra netipiškas parlamentas. Apskritai, ES yra unikali. Mes turime organizaciją, kuri turi viršnacionalinį dėmenį, t. y. dalis sprendimų yra priimama viršnacionalinėse institucijose.

– Ar yra daug melagienų socialiniuose tinkluose, apie ką jos? Ar Europa ką nors daro?

– Dezinformacijos apimtys tikrai yra didelės. Gal nebūtina to sieti tiesiogiai vien su EP, bet bendras politinis kontekstas, gausybė kitų rinkimų tą tikrai skatina. ES bando užimti reguliatoriaus vaidmenį, bet susiduria su dviem priešingomis tendencijomis. Viena vertus, norisi geriau kontroliuoti turinį, ištrinti tai, kas yra akivaizdžiai melagienos, neleisti plisti klaidinančiai informacijai. Bet kita vertus, jeigu tai yra daroma, kaip užtikrinti žodžio laisvę? Kartais mes ir Lietuvoje girdime, kad kažkoks tarsi jokių blogų žinučių nepranešantis pasisakymas socialiniuose tinkluose yra užblokuojamas. Nes tobulų būdų apdoroti tiek daug informacijos nėra ir tada ta dilema tampa labai problematiška kiekvienu konkrečiu atveju.