Vis sunkesnė paieška

Joks paminklas nepapasakos kilnių istorijų apie vokiečių okupacijos metais žydus gelbėjusių Lietuvos piliečių atjautą ir drąsą, nepaisant grėsmės pačių gelbėtojų gyvybei.

Gelbėtojų paieška, išgelbėtųjų istorijų viešinimu užsiima Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojai. Kaip sakė nuo 2004 m. muziejuje dirbanti muziejininkė-tyrėja Danutė Selčinskaja, šiandien muziejuje jau sukaupta virš 2 tūkst. Lietuvos žydų gelbėtojų bylų, kuriose – išgelbėtų žydų ir jų gelbėtojų liudijimai, prisiminimai, fotografijos, laiškai.

Žydų muziejus buvo atkurtas 1989 m., bet tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę buvo pradėti kaupti duomenys apie Lietuvos žydų gelbėjimą per Holokaustą. Nuo 1992 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus pristato žydų gelbėtojus valstybiniam apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Ceremonija vyksta kiekvieną rugsėjį Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną. Žydų gelbėtojams skirtus apdovanojimus iš prezidento rankų jau priima ne patys gelbėtojai, o jų vaikai, anūkai, proanūkiai.

1992–2023 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1 663 Lietuvos žydų gelbėtojai. Šis skaičius dabar išaugtų, jei muziejui pavyktų surasti dar vieną gelbėtoją iš Kauno.

B. Gotauto fenomenas

„Dr. Lazaris Gutmanas tarpukario Kaune buvo žinomas gydytojas. Buvusi jo pacientė supažindino gydytoją su vėliau legendiniu žydų gelbėtoju tapusiu Broniumi Gotautu – jis 1974 m. buvo pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu Izraelyje, gelbėtojo garbei pasodintas medelis Jad Vašem Teisuolių sode. Žodžiu, vokiečių okupacijos metais B. Gotautas parūpino L. Gutmanui autentišką „smetonišką“ pasą Jurgio Jankaus vardu. Pase tereikėjo įklijuoti jo nuotrauką“, – pasakojo D. Selčinskaja.

Labai prašome atsiliepti M. Balčiauskienės artimuosius arba ką nors žinančius apie jos šeimą.

Pasak pašnekovės, po to B. Gotautas apgyvendino dr. L. Gutmaną Panemunėje, pas M. Balčiauskienę, tačiau po kelių mėnesių, deja, ten jis buvo atpažintas. Tada dr. L. Gutmaną gelbėjo, priglausdamas savo bute, Veterinarijos akademijos studentas Antanas Andraitis, vėliau tapęs docentu. Rizikuodamas savo ir šeimos likimu, jis dvejus metus slapstė dr. L. Gutmaną. Už tai A. Andraitis 1993 m. buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 1994 m. pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu Jad Vašem.

„Vėliau paaiškėjo, kad A. Andraitis, kai slapstė dr. L. Gutmaną, jau buvo vedęs Sofiją. Tad dabar džiaugiamės, kad prof. L. Gutmano anūkas, Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas, surado Antano ir Sofijos Andraičių anūkę, Veterinarijos akademijos doc. dr. Birutę Karvelienę, kuri suteiks papildomos informacijos apie savo močiutę – galėsime ją pristatyti šių metų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimui“, – teigė D. Selčinskaja.

Lemtingi prisiminimai

Tačiau liko nesurasti dr. L. Gutmano gelbėtojos M. Balčiauskienės artimieji. Anot D. Selčinskajos, pirmą kartą M. Balčiauskienės, kaip žydų gelbėtojos, pavardė minima Sofijos Binkienės 1967 m. išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“. Joje S. Finkelbrandienė smulkiai pateikia savo gelbėjimosi istoriją, kurioje aprašoma būtent M. Balčiauskienė: „Senutė Balčiauskienė, aukšto ūgio moteris geromis akimis ir žilais plaukais, gyveno nuošalioje gatvelėje Panemunėje. Ji turėjo atskirą nedidelį butelį, kuriame rado prieglobstį ilgesniam laikui žinomas nervų ligų gydytojas Gutmanas. Apie daktarą Gutmaną sužinojau, kai žiemą pirmaisiais mūsų gyvenimo Panemunėje metais susirgo mano vaikas. Kreiptis į nepažįstamą gydytoją bijojau, o vaikas karščiavo, blaškėsi. Kaip tik užėjo pas mus Gotautas. Pamatęs sergantį vaiką, nusiminusią motiną, pažadėjo atsiųsti gydytoją. Netrukus prisistatė daktaras Gutmanas. Vaikas, pasirodo, sirgo skarlatina. Gydytojas išrašė vaistų, patarė, kaip elgtis, kad nieko neužkrėstų, ir po to dar porą kartų atsilankė. Įsikalbėjome ir sužinojome, kad Gotautas jį aprūpino pasu ir apgyvendino pas Balčiauskienę.

Pas Balčiauskienę trumpai gyveno ir mano dėdė Vaksas su dėdiene. Dėdė buvo tipiškos žydiškos išvaizdos, ir Gotautas nieko nuo jos nenuslėpė. Man teko keletą kartų užeiti pas dėdę, ir Balčiauskienė, be abejo suprato, kad ir mano šeima „neariška“, tačiau nieko neklausė ir niekam nieko neprasitarė iki karo pabaigos.“

Prašo atsiliepti palikuonis

L. Gutmano sūnus dr. Eduardas Gutamanas vėliau savo prisiminimuose rašė, kad M. Balčiauskienė mirė po karo, o karo metais gyveno Panemunėje, Perlojos g. 4.

„Mums pavyko gauti iš Istorijos archyvo Marijos Balčiauskienės mirties liudijimą, kuriame parašyta: Marija Balčiauskienė, Motiejaus, mirė 1954 m. spalio 16 d., paskutinė gyvenamoji vieta – Kaunas, Panemunė, Perlojaus g. 7. Apie jos mirtį pranešė Balčiauskas Antanas, gyv. Kaune, Perlojaus g. 7.

Manyčiau, kad A. Balčiauskas buvo mūsų ieškomos M. Balčiauskienės sūnus. Tikriausiai, ir jo jau nebėra tarp gyvųjų, bet gal jis turėjo vaikų, t. y. M. Balčiauskienės anūkų?

Labai prašome atsiliepti M. Balčiauskienės artimuosius arba ką nors žinančius apie jos šeimą. Laukiu skambučių tel. nr. 8 614 55207 arba e. p.: danute.selcinskaja@jmuseum.lt arba danute.selcinskaja@gmail.lt. Sėkmės atveju pristatytume Mariją Balčiauskienę Lietuvos apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“, – sakė D. Selčinskaja.