„Iš pradžių pasakysiu, kad Nacionalinio stadiono istorija tikrai nėra nauja ir kai buvau FNTT direktoriaus pavaduotojas, buvau atsakingas už šitą sritį. Mes iš tikrųjų tuos klausimus kėlėme: ir apie koncesiją – tuo metu klausimų tikrai buvo. Manau, kad FNTT tuo metu teisingai įspėjo ir, žinoma, mes negalėjome numatyti, kad atsitiks tokia situacija, kokia atsitiko. Bet kad tas projektas nuo pat pradžių buvo per daug sudėtingas ir per daug išpūstas, tai, manau, nereikia nieko slėpti ir suma, kuri nuo pat pradžių buvo skirta šitam projektui, – 280 mln. be PVM, tai tuo metu ji buvo žymiai per didelė“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo Finansinių nusikaltimų prevencijos vadovas Mindaugas Petrauskas.

Pasak jo, jei sugrįžtume į istoriją, pradėjusią rutuliotis nuo praėjusių metų lapkričio, tai teismui oficialiai pateikta, jog dingo 16,6 mln. eurų iš „BaltCap“ lėšų. Pirmas klausimas, pašnekovo teigimu, kaip tos lėšos galėjo dingti, juk tai – struktūrizuoti pinigai, skirti, pavyzdžiui, investuoti į statybas ir pan. Asmeniškai kaip vadovas Š. Stepukonis, tikėtina, negalėjo priimti tokių sprendimų ir tokiomis sumomis leisti pinigus.

Pašnekovas iškėlė klausimus dėl „BaltCap“ vidinės struktūros: kokie buvo sukčiavimo prevencijos mechanizmai? Kaip veikė jų finansų skyrius, nes dažniausiai reikia ne vieno ar dviejų žmonių parašų, o gal ir daugiau. Kas pas juos atlieka auditą ir apskritai, kaip galėjo dingti tokia suma. 

Kai buvau FNTT direktoriaus pavaduotojas, turėjau prieigą prie visų FNTT pinigų – sąskaitose irgi buvo milijonai.

„Pirminis nusikaltimas yra pinigų vagystė. Šiuo atveju, pinigų pasisavinimas. Jei nebūtų dingę pinigai, nereikėtų kalbėti nei apie kazino, nei apie bankus. Antras klausimas: kaip pinigai iš vieno banko sąskaitų galėjo pakliūti į kazino ar lošimų bendrovės sąskaitas ir kodėl nesuveikė pinigų plovimo prevencijos sistema? Mano manymu, tai turėjo pažeisti daugybę įtartinumo kriterijų. Pavyzdžiui, pirma, 25 tūkst. eurų ekvivalentas per vieną savaitę ateina arba išeina iš sąskaitos ir tai nėra įprastinė veikla. Antra, pinigai išeidinėja į neįprastą sferą, t. y. ne į investicinius projektus, ne į statybas, ne rangovams, užsakovams, o į kazino. Trečia, kazino irgi yra pinigų plovimo įpareigotas subjektas – lygiai taip pat kaip ir bankai turi pažinti savo klientą. Jei Š. Stepukonis buvo klientas, jie turėjo žinoti, koks jo atlyginimas, pajamos, įprastinė rutina, kiek jis per mėnesį išleidžia pinigų. Ir jei jo išlaidos viršijo vidurkius, turėjo pateikti klausimą: kas atsitiko – kodėl tokios išlaidos? Ir galbūt netgi kreiptis į „BaltCap“ ar čia viskas vyksta teisėtai ir kodėl ateina tokios pinigų sumos“, – akcentavo M. Petrauskas.

Visi trys saugikliai, pridūrė jis, nesuveikė. „Kol kas yra vienas asmuo – vienas įtariamasis, bet, kaip jau minėjau, vienas žmogus pavedimo padaryti negali tokiomis sumomis. Kai buvau FNTT direktoriaus pavaduotojas, turėjau prieigą prie visų FNTT pinigų – sąskaitose irgi buvo milijonai. Bet pavedimas daromas taip: iš pradžių finansų skyriaus darbuotojas formuoja mokėjimą, jį tvirtina finansų padalinio vadovas, tada tas mokėjimas ateina, pavyzdžiui, man – aš jį tvirtinu, o prieš tai dar eina visas aprašymas – už ką mokėjimas, dėl kokio sprendimo ir panašiai. Mano manymu, „BaltCap“ irgi turėtų būti panaši sistema – ne vienas žmogus. Tai įmanoma, kad galėjo būti įtraukta ir daugiau žmonių. Dažniausiai, kai pradedamas ikiteisminis tyrimas, tas siūlas išsivynioja ir atsiranda daugiau žmonių, nenustebčiau“, – įsitikinęs Finansinių nusikaltimų prevencijos vadovas.

Plačiau – „Žinių radijo“ laidoje: