Moralinė išdavystė

Kalnuotą Gorio miestą Rytų Armėnijoje prieš mėnesį užplūdo autobusai ir automobiliai, gabenę savo namus netoli esančiame Kalnų Karabache palikti priverstus gyventojus.

Azerbaidžanas žaibiškai greitai susigrąžino pagal tarptautinę teisę jam priklausančio anklavo kontrolę. Baku skelbia, kad Kalnų Karabachas kaip separatistinė Armėnijos respublika nustos egzistuoti jau 2024 m. sausio 1-ąją. Šis faktas šioje teritorijoje karta po kartos gyvenimus kūrusiems etniniams armėnams nekelia jokio džiaugsmo. Tik maža dalis jų demonstruoja palankumą N. Pašinianui.

Moraline išdavyste premjerą kaltina ir tie, kurie gyvena Armėnijoje. Prieš mėnesį tūkstančiai demonstrantų sostinėje Jerevane protestavo prieš miglotus ministro pirmininko santykius su Azerbaidžanu ir Rusija. Didelės armėnų dalies įsitikinimu, Kalnų Karabacho nebylus perleidimas Baku kontrolei tolygus dvasinės armėnų tėvynės išdavystei.

Nors kol kas atrodo, kad pirminiai neramumai suvaldyti, ekspertai mano, jog pastarieji įvykiai ilgalaikiame šių Pietų Kaukazo tautų konflikte gali reikšti N. Pašiniano valdymo pabaigą.

Veržėsi gilyn

„Tai pats baisiausias dalykas pasaulyje, kai šitaip viskas prarandama“, – „Euronews“ žurnalistams sakė Mila Hovsepjan iš prieglaudos Goryje. Ji ir jos motina Maro, serganti sunkia psichikos negalia dėl pažengusios  aterosklerozės, atvyko autobusu iš Kalnų Karabacho sostinės Stepanakerto. „Mes čia neturime šeimos“, – tęsė ji.

Dabar tūkstančiai šeimų yra benamiai. Azerbaidžanas yra kaip garo volas, einantis per asfaltą.

Šių moterų istorija yra gana tipiška. Didžioji dauguma bėgusių iš Kalnų Karabacho veržėsi gilyn į Armėniją, bijodami likti arti sienos ir ten dislokuotų Azerbaidžano pajėgų. Pasilikę Goryje dažniausiai yra pagyvenę, neįgalūs asmenys arba Armėnijoje neturintys artimųjų, kurie galėtų suteikti kokią nors pagalbą.

Nors Arcachas, kaip Kalnų Karabachą vadino etniniai armėnai, buvo blokuojamas beveik metus, Azerbaidžanui apribojus maisto tiekimą ir vaistus, Gorio mero pavaduotoja Irina Yolyan teigia, kad apie 2,8 mln. gyventojų turinčios Armėnijos valdžia vargiai galėjo geriau pasiruošti tokio masto atvykėlių antplūdžiui.

Spalio 19 d. vyriausybės duomenimis, valdžios institucijos užregistravo 101 848 pabėgėlius, iš kurių 48 964 yra vyrai ir 52 884 moterys. Iš jų 9 tūkst. žmonių yra neįgalieji, 12 tūkst. vyresnio amžiaus (65 metų ir vyresni) asmenų ir 30 tūkst. vaikų.

Švietimo, mokslo, kultūros ir sporto ministerijos duomenimis, 2023 m. spalio 20 d. į mokyklas buvo įrašyti 15 388 pabėgėlių vaikai.

Apgyvendinimas ir pašalpos

Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) žiniomis, Kalnų Karabacho gyventojai išsibarstė po įvairius Armėnijos regionus, tačiau daugiausia jų apsistojo Ararate, Kotaike ir sostinėje Jerevane ir jo apylinkėse (43 proc. atvykėlių). Dauguma pabėgėlių apsigyvena tose vietovėse, kur turi šeimos narių, kur yra palankesni socialinės paramos tinklai ir galima naudotis valdžios teikiamomis paslaugomis.

Asmenis, kurie Armėnijoje neturi šeimos narių arba kurie nepajėgia išsinuomoti būsto, vyriausybė siunčia į vietoves, kuriose yra laisvas laikinas būstas. Iš 80 tūkst. pabėgėlių, kurie iš karto po atvykimo į Armėniją apsistojo vyriausybės suteiktuose būstuose, įskaitant senus ar tuščius pastatus, daugiau nei 25 tūkst. žmonių rado naują gyvenamąją vietą. Armėniją palikti ir iškeliauti į kitas šalis galiausiai nusprendė apie 2 500 žmonių.

Pripažindama, kad pabėgėlių krizės sprendimas nebus rastas nedelsiant, Armėnijos vyriausybė nusprendė kiekvienam pabėgėliui skirti vienkartinę 236 eurų pašalpą, o vėliau – 118 eurų mėnesinę pašalpą, kuri turėtų padengti būstui ir maistui skirtas išlaidas.

„Mes taip pat registruojame žmones ir stengiamės suprasti, ko jiems gali prireikti artimiausiu ar vidutiniu laikotarpiu, ypač artėjant žiemai“, – pasakojo Gorio mero pavaduotoja I. Yolyan.

Paklausus, kaip Armėnijos premjeras tvarkė santykius tiek su Azerbaidžanu, tiek su Rusija, formaliai tebebuvusia šių šalių tarpininke, jos elgesys staiga tapo šaltas.

„Dabar tūkstančiai šeimų yra benamiai. Azerbaidžanas yra kaip garo volas, einantis per asfaltą, – kalbėjo mero pavaduotoja. – Niekas jų nestabdo ir ši situacija sukelia didelį nelaimę, didelį nepasitenkinimą teritoriniais praradimais ir didžiuliu žmonių kančių lygiu.“

Naujos grėsmės

Visa tai skamba kaip ryškus kontrastas, prisiminus, kad dauguma armėnų palankiai įvertino tai, kas atrodė lyg nauja šalies politikos aušra, kai N. Pašinianas perėmė valdžią po demokratijos ir antikorupcinės revoliucijos 2018-aisiais.

Pasak Pensilvanijos Užsienio politikos tyrimų instituto bendradarbio Maximiliano Hesso, Kalnų Karabacho žlugimas sukėlė rimtų abejonių dėl N. Pašiniano diplomatijos. Atrodo, kad ministro pirmininko teisėtumas dabar priklauso nuo klausimo, kaip jo vyriausybė susidoros su kylančios pabėgėlių krizės valdymo iššūkiais ir kaip sumažins potencialios azerbaidžaniečių agresijos prieš suverenią Armėnijos teritoriją riziką.

Dar gerokai prieš Kalnų Karabacho puolimą Azerbaidžanas reiškė didelį susidomėjimą perspektyva atverti koridorių per Armėniją į Nachičevanę – autonominį azerbaidžaniečių anklavą Armėnijos pasienyje. Taip būtų suformuotas sausumos perėjimas į Turkiją ir toliau stiprinamas Azerbaidžano, kaip pagrindinio Rusijos prekybos ir tranzito centro statusas, Vakarų sankcijų Maskvai fone.

„Vyriausybė dabar yra tokioje vietoje, kur ji turi labai mažai erdvės manevruoti, – sakė M. Hessas. – Pabėgėlių krizė iš tikrųjų yra valstybės pajėgumo klausimas – tai ne itin turtinga šalis. Tolesnes demonstracijas paskatintų su pabėgėliais susijusi blogėjanti padėtis, taip pat galimas tolesnis konfliktas su Azerbaidžanu.“

„Nesakau, kad politinė krizė būtinai lems revoliucinius valdžios pokyčius, – patikslino jis. – Tačiau N. Pašinianui reikės tarptautinės pagalbos, kad ši krizė toliau negilėtų dėl Azerbaidžano agresijos, pavertusios ją pačios Armėnijos ateities klausimu.“

Kol kas visos šios platesnės geopolitinės dilemos Bernikui Lazarianui, kuris iš Kalnų Karabacho pabėgo kartu su žmona, motina ir mažamete dukra, atrodo pernelyg tolimos. „Neįsivaizduoju, kas su mumis nutiks toliau, – neslėpdamas nerimo kalbėjo jis Goryje. – Tiesiog turime rasti būdą gyventi.“

Ekonomikos išbandymas

Pastaraisiais metais Armėnija patyrė didelių socialinių, politinių ir ekonominių sukrėtimų. Šie įvykiai apėmė 2018-ųjų revoliuciją, 2020-ųjų dvynius – COVID-19 pandemijos ir atsinaujinusio konflikto su Azerbaidžanu sukrėtimus, dabar galima pridėti ir daugiau nei 100 tūkst. etninių armėnų įsiliejimą į šalies gyvenimą.

Tačiau Pasaulio banko vertinimais, per pastaruosius penkerius metus Armėnija padarė reikšmingą pažangą. Šių metų kovą ji tapo IDA – vieno didžiausių pagalbos šaltinių 75 skurdžiausioms pasaulio šalims – donore. Pats Jerevanas tik prieš devynerius metus nustojo būti tokios paramos gavėju ir tik prieš ketverius metus įgijo aukštesnių vidutinių pajamų šalies statusą.

Pasaulio banko duomenimis, 2022 m. Armėnija patyrė įspūdingą ekonomikos augimą ir tapo sparčiausiai augančia Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalimi. 12,6 proc. augimo tempą paskatino migrantų antplūdis, verslo gyvybingumas ir po Rusijos invazijos į Ukrainą išaugęs kapitalas. Šis teigiamas impulsas tęsėsi ir pirmąjį 2023 m. pusmetį, o bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempas siekė 10,5 proc. Kaip ir 2022-aisiais, skatinant šį augimą svarbų vaidmenį suvaidino paslaugų sektorius, ypač IT, prekyba ir transportas.

Tikimasi, kad visų 2023-iųjų perspektyvoje ekonomikos augimas sulėtės iki 6,6 proc. Vidutinės trukmės laikotarpiu prognozuojama, kad augimas bus nuosaikus – sieks vidutiniškai 4,3 proc. 2024–2025 m. Numatoma, kad vidutinė infliacija bus artima 4 proc.

Prognozuojama, kad šiemet biudžeto deficitas sieks 2,4 proc. BVP – jis bus mažesnis, nei planuota iš pradžių dėl mokestinių pajamų viršijimo. Tačiau Pasaulio bankas pabrėžia, kad šiose prognozėse neatsižvelgiama į poveikį, kuris bus susijęs su Kalnų Karabacho krize. Gresia didelė rizika – neaišku, kaip Kalnų Karabacho gyventojams seksis integruotis Armėnijos darbo rinkoje, taip pat minimas galimas piniginių srautų pasikeitimas ir poveikį potencialiai turėsiantis prekybos partnerių ekonomikos sulėtėjimas.