– Ar „KK2“ laidoje iš tiesų esate nuo pat pradžių – visus penkiolika metų?

– Taip. Nuo pat pirmos laidos. Džiaugiuosi, kad man pasisekė tapti jos kūrybinės komandos dalimi – dirbti Sauliaus Bartkaus vadovaujamoje „Be tabu“. Tik turiu prisipažinti, kad nepasisekė nusifilmuoti absoliučiai visose „KK2“ laidose – vykstant keliems filmavimams sirgau ir tąsyk mums pagelbėjo Rolandas Vilkončius.

– Jei, kaip vienas iš ilgamečių jos vedėjų, sakytumėte šventinę kalbą...

– Laikyčiausi senos gražios Holivudo tradicijos – padėkoti. Tad pirmiausiai dėkočiau „KK2“ proproprosenelėms – laidoms „N-14“, „Be tabu“ ir „Be tabu savaitė“, kurių savotiška tąsa ir buvo „KK2“. Paskui, pradėjęs vardyti visus ir tiesiogiai, ir netiesiogiai prie to prisidėjusius žmones, taip užsivesčiau, kad būtų sunku sustoti.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kas per tiek laiko pasikeitė: nuo ko pradėjote ir ką laidoje turite dabar?

– Daug visko. Suvažinėjome mirtinai ne vieną automobilį, sudrožėme ne vieną kompiuterį ir pakeitėme ne vieną filmavimo studiją, tačiau komandos darbo darna visuomet kilo. Dabar atrodo, kad daug laidos parengimo darbų pasidaro tarsi savaime. Tai didelį malonumą kasdien teikiantys dalykai. Svarbu nepraleisti progų tuo pasidžiaugti.

– Kas jums, vos pradėjus dirbti „KK2“, buvo sunkiausia, o dabar galbūt kelia šypseną?

– Visi, prieš penkiolika metų pradėję kurti „KK2“, turėjo savo įsivaizdavimų, kas tai yra ir kaip tai turėtų atrodyti. Kai dabar prisimenu, kiek būta ginčų dėl niekų, net juokas ima. Tačiau svarbiausia, kad, nepaisant per visą šį laikotarpį redakcijoje dirbusių asmenybių ryškumo, jų siekių individualumo, laida, atrodytų, sklandžiai, lyg niekur nieko, štai jau penkiolika sezonų iš eilės rodoma geriausiu laiku. Neatrodo, kad artimiausiu metu bus kitaip.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Televizijos žiūrovams žadate dar vieną karštą „KK2“ sezoną. O jei paprašyčiau prisiminti, kada laidos vedėjams patiems buvo karšta – neatvyko svečias, užstrigo sufleris ar dar kas nors?

– Gali pasirodyti keista, bet tokių dalykų, kad strigtų sufleris ar neatvyktų pašnekovas, per visus penkiolika metų arba nebuvo, arba jie buvo visai neįsimintini. Kita vertus, nereikia leisti reklamos, jeigu svečias priverčia vedėją suglumti ar staiga užmiršti tekstą. Reikia pasidžiaugti, kad jam puikiai tai pavyko! Juk greičiausiai dėl to, kad nustebintų, jis ir buvo pakviestas į laidą.

Nereikia leisti reklamos, jeigu svečias priverčia vedėją suglumti ar staiga užmiršti tekstą. Reikia pasidžiaugti, kad jam puikiai tai pavyko! Juk greičiausiai dėl to, kad nustebintų, jis ir buvo pakviestas į laidą.

– Ar daug žilų plaukų dirbant „KK2“ atsirado?

– Tik tiek, kiek matyti ekrane kasdien pusę aštuonių įsijungus laidą.

– Penkiolika metų, sakyčiau, tokia vėlyva paauglystė, nes dabartiniai vaikai bręsta gerokai anksčiau. Koks buvote jūs paauglys?

– Buvau iš tų paauglių, kurie didelio galvos skausmo tėvams nekėlė, nes neturėjau bėdų nei dėl sveikatos, nei dėl draugų kompanijų, nei dėl svaiginančių preparatų, nei dėl teisėsaugos. Grįždami po pamokų pradinėje mokykloje su draugais sėdėdavome ant senų kapinių tvoros ir ginčydavomės, kas ir ką galėtume padaryti, jeigu staiga atsirastų galimybė sužinoti bet kokį norą išpildantį burtažodį. Kai jau paaugome – kaip būtų įdomu nuvykti į pasaulio futbolo čempionatą. Dar vėliau – apie tai, kaip susikurti galimybę pamatyti įdomiausias pasaulio vietas, apie kurias skaitydavome, ir pan.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kokius būrelius lankėte? Kokios pamokos sekėsi?

– Kaip ir daugelis devintojo dešimtmečio berniūkščių, gainiodavau kamuolį po pamokų vykdavusiose, esą, sporto būrelių treniruotėse. Nieko rimto.

Pamokos? Na, sekėsi visos vienodai vidutiniškai. Tėvai norėjo, kad vaikai gerai mokytųsi visus dalykus. Todėl ten, kur gabumų trūkdavo, reikėjo įdėti daugiau pastangų, o laiko tam, kas buvo labiau prie širdies, paprasčiausiai nelikdavo. Ir ne tik laiko... Galimybės, palyginti su dabartinėmis, buvo mikroskopinės, jei apskritai egzistavo.

– Ar daug velnių priėdęs berniūkštis buvote?

– Mažiau negu vidutiniškai. Kartą su pradinės mokyklos draugais po kieme stovinčio kaimyno automobilio ratais pridėjome stiklo šukių ir surūdijusių vinių, nes buvome apimti nevaldomo noro išgirsti, kaip sprogsta automobilio padanga. Tačiau nežinojome, kad savininkas stebi mūsų sumanymo vykdymą pro daugiabučio langą. Tad gudrus sumanymas taip ir neišdegė.

– Gal turite pats vaikų paauglių? Kokia jų paauglystės našta tenka šių dienų tėvams?

– Taip, mano dukrai greitai septyniolika. Manau, palyginti su laikais, kai pats buvau paauglys, aš esu labai laimingas tėtis, nes galiu ne tik labai naudingų knygų įsigyti reikalinga tema, bet ir apskritai pasidžiaugti, kad jų tiek prirašyta. Taip pat prireikus tiek vaikams, tiek ir tėvams yra galimybė kreiptis pagalbos į specialistus.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Cituoju: „Nesu tikras, ar atitinku visuomenėje esančius tėvo standartus, nors šiaip savo vaikams esu griežtas, gal net per daug.“ Sakykite, kas būdinga jūsų griežtumui?

– Patikslinu – ši citata yra iš laikų, kai dar nemokėjau vaikų sudrausminti nepakėlęs balso, tad man pačiam atrodė, kad turiu būti atsargus ir neperlenkti lazdos. Savaime aišku, kad man ne visada tai pavykdavo. Arba nepavykdavo dažniau, nei būčiau norėjęs.

– Mėgstamiausias jūsų šeimos laisvalaikis, kuris tiktų visiems? Ar vaikams augant šis klausimas darosi vis sudėtingesnis?

– Nė kiek. Mano vaikai dabar yra tokio amžiaus, kad patys sprendžia, kokį laisvalaikio būdą pasirinkti, tačiau žinau, kad vienas jų mėgstamiausių – kelionės su šeima. Tad po Kurzemę šiemet trankėmės septyniese. Su tokia kompanija būtų puiku net ir nieko neveikti.

– Ką darote, kai į „KK2“ taikiklį pakliūva koks nors geras jūsų bičiulis?

– Kai laidos siužeto herojumi tampa koks nors artimo rato žmogus, aš paklausiu, kaip jis supranta tokią padėtį, ir abejonės gana greitai išsisklaido. Neturiu artimoje aplinkoje žmonių, kurie nesugebėtų atskirti to, ką mato realiame gyvenime, nuo to, ką mato ekrane. Tad su tokia situacija dorotis beveik netenka.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Ar darbas priešais kameras naudingas ir tikrame gyvenime?

– Nebent tuo, kad, žiūrėdamas į ekrane transliuojamą turinį, jį matau ir priimu kitaip nei paprastas žiūrovas.

– Jūsų, kaip pokalbių šou vedėjo, karjeros pradžia buvo radijuje su Mariumi Bereniu: tapote „M-1“ laidos „Po 3“ dievais ir demonais?

– Patikslinsiu: pradžia buvo 1992-aisiais – gerokai anksčiau, negu eteryje atsirado mudviejų su Mariumi duetas.

– Ar nepasiilgstate tų nutrūktgalviškų Tomazo ir Marazo laikų, kai galėjote kalbėti, ką norėjot? Ar vis dėlto buvo kažkokia cenzūra?

– Tikriausiai turite mintyse savicenzūrą. Ji, žinoma, buvo, tačiau stipriai prispausta noro pasiekti įsivaizduojamą rezultatą – pliurpti viską, kas ant liežuvio galo, ir kvailioti vien dėl to, kad galime leisti sau tai daryti.

– Viename iš nedaugelio interviu prisipažinote, kad esate be galo savikritiškas ir nerimaujantis dėl įvairiausių smulkmenų žmogus. Ar dėl to retai jus matome kitose TV laidose?

– Savikritika čia, tikriausiai, niekuo dėta. Kitiems projektams paprasčiausiai nelieka laiko.

– Ar esate aktyvus socialiniuose tinkluose?

– Deja, socialiniuose tinkluose esu pasyvus. Kokias nors nufilmuoto vaizdo nuotrupas į jutubą, instagramą ar feisbuką įkeliu retai.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Berneen Candice Naidoo, Goda Sabutytė-Alijeva, Ugnė Skonsmanaitė, o šiuo metu jūsų kolegė Justė Žičkutė – daug laidos partnerių esate turėjęs. Ilgiausiai, atrodo, septynis sezonus, dirbote su Ugne?

– Partnerių turėjau tiek, kiek laidos kūrėjai manė esant reikalinga jų turėti. Nebuvo taip, kad laidos vedėja keistųsi man užsimanius. Jei paskaičiuotume... Taip, ilgiausiai dirbome kartu su Ugne. Tačiau metai, kiti ir viskas gali pasikeisti, nes ir Justei, ir Keitei Arai sekasi tikrai puikiai.

– Nuo ko, jūsų manymu, priklauso laidos vedėjų dueto sėkmė?

– Pirmiausia, manau, nuo to, kaip lengvai ir greitai jie vienas kitą supranta dirbdami.

Suvažinėjome mirtinai ne vieną automobilį, sudrožėme ne vieną kompiuterį ir pakeitėme ne vieną filmavimo studiją, tačiau komandos darbo darna visuomet kilo.

– Ar lengvai susižaidėte su Juste? Kokiomis savybėmis jūsų porininkė turėtų pasižymėti, kad komandinis darbas vyktų sklandžiai?

– Gali pasirodyti keista, bet su Juste, mano manymu, susižaidėme labai lengvai. Ji atidi ir greitos reakcijos. Justė puikiai prisitaikė prie visos mūsų komandos ir jos indėlis į tai, kad viskas būtų nufilmuota laiku ir tinkamai, yra nepaprastai svarbus.

– Ką darote, kai susitinkate kokį sukritikuotą laidos herojų, – ar netenka bėgti į kitą gatvės pusę?

– Ne. Juk niekada nekritikuojame be priežasties.

– Be abejonės, turite kokių nors hobių. Kur jūsų silpnoji vieta, kuriai nepagailėtumėte solidžios pinigų sumelės?

– Kaip ir daugybė mano amžiaus jaunuolių, kenčiančių nuo viduramžio krizės (kartais dar vadinamos klimaksu), dabar esu motociklo stadijoje. Tačiau kaimynų ir miestiečių naktimis išmetimo baubesiu nežadinu, važiuodamas posūkius rodau, automobilių veidrodėlių nespardau, nuo policijos nebėgu. O ir daug pinigų skirti motociklui pirkti nebūtų protingas sprendimas. Todėl viską, ką galbūt pavyks kada nors sutaupyti, išleisiu ne tik motociklui, bet ir kelionei aplink pasaulį.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Žiniasklaida plačiai aprašė jūsų šeimos kelionę į Trolių Mumių tėvynę...

– Į Muminukų salą keliavome prieš gerą dešimtmetį, kai vaikai skaitė Tuvės Janson knygas. Labai rekomenduoju aplankyti ją mažamečius, pradinukus auginančioms šeimoms. Be to, Turku laivybos muziejus, esantis greta, tiesiog neprilygstamas. Suomijoje lankytis bet kokiu metų laiku, bet kokiu oru yra paprasčiausiai gera. Tai nuostabi šalis, turinti labai didelę visokių dalykų pasiūlą keliautojams.

– Kur keliavote šią vasarą?

– Šią vasarą keliavau po Deutsche Alpenstraße, užsukau į Zalcburgo muzikos festivalio atidarymo iškilmes, o grįždamas dar užmečiau akį į BMW automobilių ir motociklų muziejaus ekspoziciją Miunchene, pasižiūrėjau, kaip ruošiamasi Richardo Vagnerio muzikos festivaliui Bairoite.

– Kokios atostogų kryptys jus viliotų ateityje?

– Būtų nuostabu, jei turėčiau galimybę sugrįžti į Japoniją, Kanadą, Jungtines Valstijas, aplankyti Islandiją, Australiją ir Naująją Zelandiją.