– Na, manau, kad abi pusės teisios. NATO iš tiesų nuveikė daug gerų dalykų. Pirmiausia tai pasakytina apie kolektyvinės gynybos sustiprinimą, dislokuojant priešakines pajėgas Baltijos šalyse. Taip pat dar kartą pažadant didinti gynybos finansavimą. Žinoma, taip pat tai progresas dėl Švedijos narystės Aljanse, jame jau turint Suomiją. Visą tai – labai geri žingsniai. Tačiau esminis dalykas vis dėlto buvo Ukraina. Ir šiuo klausimu, manau, NATO praleido didelę istorinę galimybę priimti sprendimą, kuris pagerintų visų ateitį. Juk šiuo metu neužtenka tiesiog pakartoti ir konstatuoti, jog mes, kaip Aljansas, ginsime savo narius. Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, jog galima tiesiog imti ir sukelti didelį karą Europoje prieš šalį, kuri nėra NATO narė. Tačiau tai vis vien pažeidžia visų NATO narių, viso Aljanso saugumą. Taigi, tam, kad apgintume Europą, kad užtikrintume visų, taip pat ir NATO, saugumą, mes tiesiog neturime kitos išeities, kaip tik priimti Ukrainą į NATO. Reikia pagaliau panaikinti tas pilkąsias zonas, uždaryti tas pilkąsias spragas tam, kad užkirstume kelią tokiems karams. Todėl ir sakau, kad NATO praleido galimybę pateikti aiškų planą, aiškias Ukrainos kelio į Aljansą gaires, nors ir turėjo tai padaryti dėl tų tikslų, kuriuos minėjau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip tas planas ir gairės turėjo atrodyti?

– Pirmiausia reikėjo tiesiog aiškumo. O dabar tai, ką paskelbė Aljansas, buvo visiškai neaišku. Formuluotės ir kalba netgi dar silpnesnės ir neaiškesnės nei 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikime. Vilniuje NATO pasakė, kad Ukraina gaus pakvietimą, kai visi NATO nariai susitars bei sutiks ir kai bus atitiktos visos sąlygos. Taigi tuo pasakoma, kad Aljanso narės nesutaria bei nesutinka, o sąlygos yra neišpildytos. Be to, lieka neaišku, kokios tos sąlygos. Štai todėl ir manau, kad tai labai silpni pareiškimai. Tai – dovana Vladimirui Putinui. Vietoje to Aljansas turėjo aiškiai pripažinti, kad Europos saugumas ir Ukrainos saugumas yra neatskiriamai susiję ir Europa nėra saugi, jei nesaugi yra Ukraina. Taigi turėjo būti aiškus įsipareigojimas priimti Ukrainą į NATO, kai tai bus realiai, praktiškai įmanoma. Suprantama, mes negalime to padaryti, kol vyksta karas, nes tai reikštų, jog Aljanso narės turi pačios tiesiogiai įsitraukti į kovą. Kitą vertus, nustatant tokią sąlygą, nesinori tuo pačiu metu Rusijai suteikti papildomo paskatinimo tęsti karą, kiek ji tik išgali. Bet kokiu atveju Aljansui akivaizdžiai pritrūko pasiryžimo ir nusiteikimo, politinės valios pademonstruoti, kad ateityje Ukraina bus priimta į NATO.

Taigi egzistuoja įvairūs būdai ir formulės, kaip mes galime net ir nepriimdami Ukrainos šiandien pareikšti savo valią ir neturėtume tų būdų vengti. Ukrainiečiai nori atsiimti savo teritoriją jėga ir tai yra teisinga ir dabar mes turime šiek tiek palaukti, tačiau kartu reikia nesuteikti Rusijai galimybės kontroliuoti procesą.

– Ar norite pasakyti, kad Aljansui buvo galima pareikšti, kad Ukraina gali būti pakviesta ir priimta net ir tuo atveju, jei karas nebus baigęsis?

– Būtent šio aspekto mes neturėtume aiškiai formuluoti – čia turime likti migloti. Kaip minėjau, jei aiškiai nustatome būtent tokią sąlygą, mes suteikiame V. Putinui teisę spręsti, ką NATO turi daryti. Bet vairuotojo sėdynėje turime sėdėti mes. Mes patys turime spręsti, kaip elgtis. Juolab, kad gali būti taip, kad Rusija jokiomis sąlygomis nepaskelbs, nepripažins karo pabaigos, to, kad karas teisiškai ir formaliai baigtas. Taigi mes turime būti pasiruošę priimti Ukrainą į Aljansą kažkuriame etape, Rusijai net nepaskelbus karo pabaigos. Šia proga galime prisiminti, kad Vakarų Vokietija tapo NATO nare, kai Rytų Vokietija buvo okupuota sovietų. Buvo svarstoma, ar nereikėtų padaryti kažko panašaus ir su Sarkatvelu. Tai Sarkatvelo daliai, kuri nėra okupuota, suteikiant NATO penktojo straipsnio garantijas abejoms pusėms sutarus, kad okupuotos teritorijos gali būti reintegruotos tik taikiu būdu. Taigi egzistuoja įvairūs būdai ir formulės, kaip mes galime net ir nepriimdami Ukrainos šiandien pareikšti savo valią ir neturėtume tų būdų vengti. Ukrainiečiai nori atsiimti savo teritoriją jėga ir tai yra teisinga ir dabar mes turime šiek tiek palaukti, tačiau kartu reikia nesuteikti Rusijai galimybės kontroliuoti procesą.

– Kokia, jūsų nuomone, buvo pagrindinė priežastis, kad ši politinė valia buvo suformuluota, jūsų teigimu, netgi silpniau negu buvo Bukarešto viršūnių susitikime? Kas tai lėmė?

– Pirmiausia tai lėmė JAV prezidento administracijos ir Vokietijos vyriausybės pozicija, o NATO veikė tik tai konsensuso principu – jeigu kas nors nesutinka, sprendimai nėra priimami. Galime svarstyti, kokie buvo ir yra JAV administracijos motyvai. Manau, kad JAV nori, jog tai atrodytų ir išliktų tik Rusijos ir Ukrainos priešstata, kurioje mes tik padedame Ukrainai apsiginti. Jie nenori, kad tai imtų atrodyti kaip Ukrainos ir NATO konfliktas. Manau, kad tai viena iš galimų priežasčių. Kitas dalykas – jie labai nerimauja dėl to, kad V. Putinas gali eskaluoti karą, užpulti NATO nares ir netgi imtis branduolinio smūgio. Tad jie nenori suteikti jam pagrindo to imtis. Manau, kad tokie pagrindiniai motyvai. Aš nemanau, kad šitos baimės yra pagrįstos, jos perdėtos, o praleista istorinė galimybė ir šansas yra kur kas svarbiau.

–  Ar nematote tokio paradokso – siekiant nesuteikti V. Putinui pagrindo eskalacijai, jis tik dar labiau padrąsinamas ir įkvepiamas tęsti bei eskaluoti karą, tai yra, būti agresyvesnis?

– Taip, tai tiesiog paskatino jį tęsti karą. Tikėjausi, kad NATO viršūnių susitikime labiau pasistengs įtikinti jį, kad jis neturi šansų laimėti karo, nepaisant to, ko jis griebsis, jis pralaimės. Ukraina taps NATO nare ir taškas. Taigi tai paskatintų jį jau dabar pradėti rimtai mąstyti, kaip visą tai kuo greičiau pabaigti. Tačiau mes parodėme, kad nesame pasirengę kada nors priimti Ukrainą į NATO ir būtent tai jį paskatino tęsti karą.

– Ar sutinkate, kad tarp Ukrainos ir artimiausių jos sąjungininkių, mūsų regione ir didžiųjų NATO narių egzistuoja fundamentalūs strateginio mąstymo ir vizijos skirtumai? Ukrainos pagrindinis tikslas ne tik visiškai išvaryti Rusijos pajėgas iš visos Ukrainos teritorijos, bet ir, pavyzdžiui, nubausti visus karo nusikaltėlius, įskaitant ir patį V. Putiną. O tai iš esmės reiškia ir dabartinio rėžimo žlugimą. Tuo tarpu didžiosios Vakarų valstybės mano, kad tai nerealistiška, pernelyg rizikinga, gresia eskalacija. Taigi, pasak jų, realistiškiau yra planuoti, kad karas vis dėl to ties kažkuria linija ir kažkuriame etape bus įšaldytas, tik vienintelis klausimas, kad Rusijos padėtis būtų kur kas blogesnė nei Ukrainos. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

UŽDARYTI

>

[4]

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

– Manau, kad kai kurių Vakarų Europos valstybių pozicija šiais klausimais pasikeitė ir tapo artimesnė Vidurio ir Rytų Europos sąjungininkių mąstymui. Pirmiausia tai pasakytina apie tokias šalis kaip Prancūzija, Italija ir net iš dalies Ispanija. Jos išties pradėjo manyti, kad reikia priimti Ukrainą į NATO, kad karas turi baigtis Ukrainos suverenumo ir teritorinio integralumo atstatymu. Jos ima suprasti, kad Rusija pati tiesiog nesustos kariauti. Paminėjote įšaldyto konflikto koncepciją, kurią kai kas didžiosiose Vakarų valstybėse, o ne, žinoma, Vidurio ir Rytų Europoje, dar gali puoselėti. Tačiau ir Vakarų Europoje pradedama vis labiau suprasti, kad toks dalykas kaip įšaldytas konfliktas neegzistuoja. Tai tik pauzė, kurią Rusija išnaudoja persigrupuoti, sukaupti naujas jėgas ir pulti vėl. To mes negalime leisti, nes tie karai pažeidžia visų saugumą. Manau, kad mes vis dėlto judame link to momento, kai pradės suprasti visi. Kitais metais, vasarą, Vašingtone vėl vyks NATO viršūnių susitikimas. Taigi iki tol mes turime dirbti ir stengtis, kad supratimas, jog Ukraina turi būti NATO, įsivyrautų visose Aljanso narėse.