Pasisakė ir Kinija, atsiribodama nuo savojo diplomato žodžių, tarsi pastarasis turėtų teisę ne tik kalbėti, bet pirštą judinti be nurodymo iš Pekino. Kaip derėtų suprasti Lu Shaye, Pekinas, žinoma, neatsakė. Sakyti nieko nepasakant, naudoti net ne šių dienų diplomatijos parazitais tapusius daugiaprasmius eufemizmus, bet daugiaaukščius rebusus – išskirtinis Kinijos viešosios komunikacijos bruožas. Todėl Lu Shaye pareiškimą galima laikyti ne tiek žodiniu pasikėsinimu į mūsų regiono valstybių suverenumą, kiek ženklu, kad Pekinas keičia amplua.

Kinija nebenori būti laikoma tik ekonomine milžine ir pretenduoja į politinės supervalstybė statusą.

Iki šiol Kinija tarptautinėje arenoje veikė kaip ekonominis žaidėjas. Ji savo įtaką plėtė lipniosios galios priemonėmis. Ekonominių sunkumų patiriančioms Vidurio Azijos ar Afrikos šalims suteikdama ilgalaikes paskolas, perimdama ištisų ūkio šakų kontrolę. Europą bandė supančioti projektu dviprasmišku pavadinimu „Viena juosta, vienas kelias“, investuodama į tokius ekonominio (ir ne tik) saugumo prasme jautrius infrastruktūros projektus kaip jūrų uostai. Iki šiol vienintelis politinis klausimas, kuriuo pasisakydavo Pekinas, buvo priekaištai dėl žmogaus teisių padėties pačioje Kinijoje ir Taivano suverenumas.

Kinijos diplomatijos karių-vilkų kartai priklausančio Lu Shaye žodžiais Pekinas anonsavo: šilkverpio vikšras mano pasiekęs kitą brandos stadiją, virtęs suaugėliu. Kalbant europiečiams suprantama kalba, Kinija nebenori (o Europoje tiesiog nebepajėgia) būti tik ekonomine milžine ir pretenduoja į politinės supervalstybės statusą. Lengviausias būdas apie tai pranešti – įžeisti jautriausias senojo pasaulio šalis.