– Kada, kaip ir kodėl atsidūrėte Italijoje?

– Atsiradau Italijoje atsitiktinai. Noriu pasakyti, kad nesvajojau, nekliedėjau Italija. Studijavau Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, kur buvo tokia įdomi specializacija – gidavimas. Kai studijų metais lankydavausi Vilniaus senamiesčio baruose ir pro langus matydavau bažnyčių bokštus, įsivaizduodavau save lyg damą, liūdinčią Toskanos viduramžių pilies bokšto lange. Kai kasdien, skubėdama į paskaitas, eidavau Gedimino prospektu, kažkodėl Vilniaus arkikatedros baltumas net lietingą dieną asocijavosi su saulės apšviestais Romos antikinių šventyklų vaizdais. Ir mintys mane nuskraidindavo į tolimąją Italiją, į Augusto, Cezario ar Medičių laikus. Svajojau ne šiaip apie keliones į užsienį, bet apie galimybę pamatyti senovę. Svajojau apie laiko mašiną. Pamenu, apsiverkiau pirmąkart nuvykusi į užsienį, į Krokuvą, ir išvydusi XI a. bažnyčią. Juk tai XI a.!

Baigusi universitetą dirbau valstybiniame – tada dar vieninteliame – Vilniaus ekskursijų biure gide. Būtent per šio biuro organizuotas ekskursijas patekau į Vakarų Europą, nukeliavau su viena pirmųjų gidams organizuotų pažintinių mokomųjų kelionių į Italiją. Mes, profesionalūs turizmo darbuotojai iš Lietuvos, pirmieji po sienų atidarymo važiavome mokytis ir pažinti tą šalį, be kurios neįmanoma būtų Europa ir civilizacija.

Gausa: Italijoje gražių, mielų, įdomių dalykų toks pasirinkimas, kad Aida mano iki gyvenimo pabaigos visko nespėsianti išbandyti. / A. Skorupskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ir atsitiko taip, kad apėmė kažkoks naujas, niekada nepatirtas jausmas. Žodžiais jį apibūdinti sunku, bet nusprendžiau, kad turiu likti Italijoje, kad mano vieta – čia. Atsitiko kaip Stendaliui – pamečiau galvą. Florencijoje, po Uficių paveikslų Galerijos skliautais. Persikelti į Italiją – vienas lengviausių gyvenime priimtų sprendimų. Per vieną mirksnį supratau, kad taip bus teisingiausia. Nuolat gyventi Italijoje ir dirbti gide tapo mano tikslu. Persikėliau 1999 m. Iki tol vykdavau į Italiją turistiniais autobusais iš Lietuvos. Atvažiuoji, pabūni savaitę – ir vėl atgal. Nebuvo lengva: naktys autobuse, atsakomybė už žmones, artimųjų stoka. Tačiau turėjau tikslą išmokti ir suprasti Italiją – gražiausią ir turtingiausią istorija mūsų planetos dalį. Taip nuostabiausios Italijos vietos tapo mano antraisiais namais. Jokio kito darbo gyvenime nedirbau. Tik gidės. Šią veiklą, tiesą sakant, iki šiol suprantu kaip savotišką misiją.

– Ar pasikeitė jūsų nuomonė apie šią šalį, kai pažinote ją geriau?

– Labai daug skaičiau apie Italiją, italus. Ne tik istorines knygas apie įvykius, bet ir užsieniečių, keliautojų įžvalgas apie šalį. Norėjau suprasti. Mokiausi italų kalbos, kad galėčiau skaityti itališkai apie italus. Ačiū Dievui, yra gana daug literatūros anglų kalba.

Dabar dažnai italai man sako, kad aš juos suprantu geriau, nei jie patys save supranta. Kai supranti, greičiau atleidi. Visokie ne tokie poelgiai, ne tas požiūris į pasaulį, neatrodo neadekvatūs ar negeri. Italai garsėja diplomatija ir kartu spontanišku bendravimu. Net baisūs žodžiai dažniausiai yra tik momentinė energijos iškrova. Ir atvirkščiai – gražus ir ramus bendravimas dažnai nieko gero nežada. Juk net filmuose baisiausi mafiozai kalba tykiai, lyg atsiprašydami.

Kai bendrauju su lietuviais, jie ir yra mano Lietuva. Taip ir sakau: jūs esate mano namai.

Italija – visada teatras, scena, žaidimas. Ir aš visada norėjau būti to teatro dalimi. Kartais pagalvoju: cirkas išvažiavo, klounai liko. Arba jautiesi sudegusio teatro artiste. Tačiau taip irgi tinka. Vienu žodžiu, gyvenu linksmai tarp italų, liūdėti netenka.

– Ar sunku buvo svetimšalei pasijusti savai? Daug kultūrinių skirtumų?

– Italų mentalitetas labai stipriai skiriasi nuo lietuviškojo. Tiesiog priešingas, juoda ir balta. Gal todėl mus taip traukia. Traukia, bet ilgainiui šokiruoja. Lietuviai visada punktualūs, italai beveik niekada. Lietuviai ieško tiesos, italai – kad visi būtų patenkinti. Lietuviai sako, kad tylėjimas – auksas. Italai galvoja, jei žmogus tyli – jis neturi ko pasakyti. Užtenka įjungti bet kurią televizijos pokalbių laidą – visi kalba, niekas neklauso. Galėčiau tęsti. Faktas – mes skirtingi.

Italų žaismingumas ir bendravimo lengvumas atrodo labai atpalaiduojantis ir daug kam patinka. Todėl jau pirmosiomis dienomis Italijoje visi užsieniečiai suitalėja – kalba garsiau, kalba daugiau, kai kurie net dainuoti pradeda. Italai niekada savo gyvenimo būdo nekeičia, bendravimo itališkai neatsisako. Tad tenka taikytis.

Kartais noriu ramybės, lietuviško tylėjimo, ramaus kalbėjimo, pauzių. Tada prašau savo itališkų giminių ir draugų: „Raminkitės, stop, noriu paklausyti jūros ošimo, prašau.“ Italai paprastai nutyla, lyg vaikai supranta, kad reikia klausyti išmintingų patarimų ir prašymų. Tik, vėl kaip vaikai, ištveria tą tylėjimą neilgai.

Kartais viešose erdvėse neįmanoma negirdėti kokio italo, kalbančio telefonu. Tada, kaip ir visi aplinkui, sužinai apie kitų žmonių gyvenimą ir problemas. Italai pripratę viską iki smulkmenų aptarti, o tai, kad girdi aplinkiniai, jiems nė kiek netrukdo.

Kai einu su turistais ir netikėtai imu bendrauti su nepažįstamais, lietuviai klausia: „Ar tai jūsų pažįstami?“ Išgirdę neigiamą atsakymą, nustemba. Ir man nepatogu. Suprantu tą norą paplepėti, bet aš gi ekskursiją vedu.

– Ar nekilo minčių gyvenant Italijoje atsisakyti gido darbo?

– Visas mano profesinis gyvenimas yra turizmas. Baigusi Vilniaus universitetą dirbau gide, vedžiau ekskursijas Vilniuje ir užsienyje. Nieko kito gyvenime nedirbau ir dirbti nenorėčiau. Dažnai manęs klausia, ar esu meilės emigrantė. Tikrai ne. Nebent meilės Italijai, menui, kultūrai, istorijai. Tada pagalvoju: gal ir itališka šeima yra kultūros dalis? Tada taip – esu meilės emigrantė.

– Ar galite pasakyti, kad jau puikiai pažįstate šią šalį? Ar vis dėlto tik tam tikrus jos regionus?

– Esu kelionių, kelio žmogus. Išvažinėjau visą Italiją skersai ir išilgai. Labai gerai žinau visų pirma pagrindinius turistinius miestus – Romą, Veneciją, Florenciją, Neapolį. Kaskart į šiuos miestus nuvykusi vietoj parduotuvių ar restoranų ėjau vis į naujas istorines vietas. Visi savaitgaliai, poilsio dienos, atostogos ir šiandien yra skirti išvykoms tik po Italiją. Į kai kuriuos miestus galiu grįžti lyg naujai, nors ir į tas pačias vietas. Niekur kitur netraukia. Jei išvykstu kur į užsienį, visada tik tam, kad palyginčiau su Italija ir dar sykį viduje, giliai sieloje, patvirtinčiau – Italijoje gražiau. Kol kas nieko gražesnio niekur neradau.

Pamenu, buvau visų išgirtoje Barselonoje, galvojau gražu, bet... primena Neapolį. Tik Neapolio aukštutiniuose kvartaluose gražiau, nes daugiau palmių. Tas pats ir kitur, kad ir kur būčiau. Toks tas mano žvilgsnis. Tegu nepyksta Ispanijos gerbėjai, bet aš pasaulį matau per Italijos, kaip tobulybės estetine prasme, prizmę.

– Jei jūsų paklausia, kur būtina nuvykti ir kur apsilankyti, norint pamatyti tikrąją Italiją, ką sakote?

– Jei vykstate pirmą kartą, pradėkite nuo klasikos: Romos, Neapolio, Florencijos, Venecijos. Kitą sykį jau galima lankyti mažesnius arba didelius, bet mažiau turistinius miestus. Italija visa graži. Tačiau ją reikėtų ne tik matyti. Na, tiksliau, pirmus sykius gal užtenka tik perbėgti, kad suprastumėte, kiek daug čia visko įdomaus. Tada reikėtų planuoti mažiau lakstymo, daugiau laiko konkrečiai vienai sričiai, vietai, miesteliui. Kai susidėlioja bendresnis vaizdas, pereiti prie itališko gyvenimo būdo: mėgavimosi gal net be didelių važinėjimų viena konkrečia vieta. Kur nors mažame miestelyje prie jūros.

Dilema: persikelti gyventi į Italiją A. Skorupskaitei nebuvo sunku, tačiau apsispręsti, kurioje Italijos vietoje jai geriausia būti, sunku – šioje šalyje ją žavi viskas. / A. Skorupskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau kaimiškų vietų, užmiesčio gyvenimo paieškos Italijoje logiškos tik pažinus miestus. Italai, visų pirma, miestų koncepcijos kūrėjai ir miesto žmonės. Kai klaidžioji vidutiniškai 20 km per dieną po Venecijos labirintus, kur nėra nieko, kas primintų kaimą, supranti, kad venecijiečiai gyvena lyg didmiestyje. Tik viena eiti Čikagos ar Niujorko alėjomis, kita bėgti Venecijos tiltais ir pakrantėmis. Miestas miestui nelygu. Kaimiška idilija ir čia ir ten atrodo kaip kažkas tolimo.

Jei vykstate į Toskanos kaimą, kaip nepamatyti šalia esančios Sienos ar Florencijos? Ten vėl – tik mūrai. Džiugu, kad tie mūrai visada nepakartojami. Kaip ir kiekvienas Italijos miestas.

– Kas jums pačiai šioje šalyje gražiausia, mieliausia, įdomiausia?

– Man gražu ir gera visur. Italijoje toks didelis pasirinkimas, kad negalėčiau išskirti vienos vietos. Intelektas neduoda vienareikšmio atsakymo. Nebuvo jokios problemos persikelti gyventi į Italiją ir iki šiol taip neradau atsakymo, kurioje Italijos vietoje man geriausia būti. Nežinau, kur gražiausia, mieliausia ir įdomiausia. Visur. Kiekviena vieta turi savų pranašumų ir trūkumų. Aš toks žmogus, kad galėčiau lengvai persikelti gyventi į bet kurią vietą. Svarbiausia, kad tai būtų Italijoje. Kur konkrečiai, nežinau. Pabandžiau kartą net burtus traukti. Ištraukiau Veroną. Ne, pagalvojau, geriau Venecija. Gražiausias miestas man, ko gero, Florencija. Kaip gidė tobuliausiai jaučiuosi Romoje – juk ten, kad ir ką pasakotum, žmonės lieka be žado. Neapolis man atrodo lyg rojus žemėje. Bendravimo su vietine publika ir meno prasme. Sicilijoje karščiausios širdys, gražiausia jūra, geriausias klimatas žiemą.

Galėčiau tęsti ir apie mažus miestelius. Ar girdėjote tokią vietą, kaip Čilento piečiau Neapolio, kur ilgiausia gyvenimo trukmė Žemėje? Gyvena žmonės po 100 metų. Linksmai, šiltai. Kodėl ne? Kodėl nepagyventi ten, kur senoliai nesensta, o viso pasaulio mokslininkai laužo galvas kodėl? Gal būtų neblogai persikelti į Alpių kalnus, į aristokratiškąjį Merano, kur esi lyg kokioje Austrijoje, tik maistas geresnis ir žmonės atsipalaidavę? Tikrai smagu pasivaikščioti specialiai tam pritaikytais takais kalnuose, o po pietų leisti laiką didžiausiuose Italijos Termų kompleksuose. Italijoje to gražiausio, mieliausio, įdomiausio toks pasirinkimas, kad, manau, iki gyvenimo pabaigos visko neišbandysiu.

– Ar mūsų tautiečiai turi kokių nors su Italija susijusių stereotipų, kurie toli gražu neatitinka tikrovės?

– Stereotipai, mano supratimu, neatsiranda tuščioje vietoje. Pavyzdžiui, lietuviams, pripratusiems prie savo šalies interneto galimybių, sunku grįžti tarsi į praeitį, kai net Romos centre nėra WI-FI. Lietuvos keliautojai man primena skandinavus – nori paprastų, aiškių dalykų, geros kokybės ir harmonijos. Nesiblaško. Ir svarbiausia – gali sau leisti labai daug, bet ne visada leidžia sau daug. Gali pasirinkti. Per tuos 30 metų lietuvis turistas labai pasikeitė. Tik į gerąją pusę. Aš tai vertinu kaip įrodymą, kad Lietuva istoriškai eina teisingu keliu. Iš klasikinio Rytų europiečio varguolio tapome turistais, kurių gatvėje neatskirsi nuo kokių olandų ar danų. Kalbame neaiškia italams nežinoma negirdėta kalba, atrodome paslaptingai. Todėl italai vis klausia, iš kur mes. Anksčiau neklausdavo.

Dažnai manęs klausia, ar esu meilės emigrantė. Tikrai ne. Nebent meilės Italijai, menui, kultūrai, istorijai.

– Kokią šalį turite omeny, kai sakote „namai“? Ar sapnuojate lietuviškai?

– Namai yra ir Italijoje, ir Lietuvoje. Kai bendrauju su lietuviais, jie ir yra mano Lietuva. Taip ir sakau: jūs esate mano namai. Pasaulis tapo mažas. Kelios valandos, ir jau esu Lietuvoje. Europa yra mūsų visų namai. Ne tik sapnuoju, bet ir labai daug bendrauju lietuviškai. Internete, pavyzdžiui. Su dukra kalbu tik lietuviškai. Taip lengviau.

– Ko labiausiai trūksta šioje šalyje?

– Manęs dažnai klausia, ko atvežti iš Lietuvos. Atsakau: nieko. Nes nėra to kažko materialaus, ko labai trūksta. Aišku, sava duona visada skaniausia, bet itališka taip pat nebloga. Gal bendravimo, kalbėjimo apie esmę, kaip mes tai darome Lietuvoje. Iškart kalbi apie esmę. Italijoje visada išeina aptakiai, lyg baroko bažnyčia.

– Turite planų kada nors grįžti į Lietuvą?

– Nejuokaukite. Grįžti, kai visiems laikams išvažiuoji. Aš jaučiuosi Italijoje taip, lyg kurorte atostogaučiau. Po atostogų tenka sugrįžti prie rimtų reikalų. Lietuva ir yra tas rimtas reikalas. Kiek galėsiu – atostogausiu. Kad ir visą gyvenimą.