Pavasarį čia pražysta andromedos, subaltuoja švylių pūkai. Sausesnėse vietose auga gailiai, vaivorai, o ant pelkių kupstų raizgosi spanguolių stiebeliai. Keliaujant Aklažerio link, kairėje pusėje atsiveria tvoromis aptverti laukai, vadinami Prūdais. Šalia Marcinkonių kaimo esantį raistą vietiniai dzūkai taip praminė todėl, kad mamos meškomis kaime gąsdindavo savo vaikus, kad šie nenuklystų tolį į pelkę: „Žiūrėk, meškos šikna ten už medžio!“

Tarp Dzūkijos smėlynų plyti ir įvairaus dydžio pelkių. Tai ir didysis Čepkelių raistas, kurio plotas 5 858 ha, ir visai mažos pelkutės, nesiekiančios ir 1 ha ploto. Dalis pelkių atsirado užpelkėjus ežerams. Kai kurios pelkės susiformavo virš sausuminių užmirkusių plotų – dažnai tarp kopų daubose, kuriose prieš tūkstančus metų, atsiradus vandens pertekliui, pradėjo augti pelkių augalai.

Aukštapelkės – tai pelkės, kurių paviršius yra išgaubtas, aukštėjantis nuo pakraščių į vidurį, jos maitinamos tik krituliais.

Aukštapelkės paviršiuje gausiai auga pelkinės samanos – kiminai, kurie čia sudaro ištisinį kilimą ir yra pagrindiniai pelkės kūrėjai. Kiminai kasmet paauga į viršų apie 2–3 cm, o apatinė jų dalis paruduoja, susiskaido ir kartu su kitais augalais pamažu virsta durpe, kurios klodo storis Meškos šiknos pelkėje siekia iki 5,5 m.

Aukštapelkėje augančios pušaitės yra nedidelės, palyginti su aplinkiniuose smėlynuose augančiomis pušimis. Tačiau jos dažnai yra senesnės už sausumoje augančias pušis, nes dėl maistinių medžiagų ir deguonies trūkumo aukštapelkėje medžiai auga labai lėtai. Pavasarį aukštapelkėje pražysta gailių, balžuvų, spanguolių, saulašarių žiedai.

Kiekvienais metais šią pelkę aplanko šimtai turistų, keliaujančių Zackagirio pažintiniu taku. 14 km ilgio takas, kuriuo einant galima aplankyti įdomiausias Marcinkonių apylinkių vietas ir pajausti Dzūkijos savitumą, prasideda prie Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro.