Praleidusi daug laiko archyvuose, leidinio autorė tvirtina, kad atskiros knygos vertas kiekvienas knygnešys, nes jų istorijos – įkvepiančios, dramatiškos ir nepakartojamos. VU docentė pabrėžia, kad knygnešystė yra sunkiai į kitas kalbas išverčiamas žodis, nes reiškinys būdingas beveik tik Lietuvai.

Pasak I. Stepukonienės, knygnešystės sąjūdis kilo po 1863 metų sukilimo, o Zapyškio knygnešys Motiejus Eimaitis buvo vienas pirmųjų, stojusių į vyskupo Motiejaus Valančiaus slaptą draudžiamos lietuviškos spaudos platintojų būrį. Galima netgi pajuokauti, kad tai buvo laikai, kai lietuvio biblioteka tilpdavo bato aule arba ubago terboj.

Knygnešiai iš Mažosios Lietuvos per sieną gabeno lietuviškas maldaknyges ir elementorius, iš kurių daraktorių mokyklose mokėsi vaikai. Didžiulį vaidmenį gaivinant lietuvybę suvaidino ir Garliavoje gyvenęs vaistininkas, Jono Basanavičiaus bičiulis Kazys Aglinskas. Eidami į Mažąją Lietuvą, knygnešiai atsisveikindavo su savo šeimos nariais, lyg matytųsi paskutinį kartą. Grėsmė buvo didžiulė, nes sieną saugodavo kelios sargybos linijos.

„Net sugrįžęs namo knygnešys nebūdavo saugus – bet kada galėjo įsiveržti žandarai, o jei būtų radę draudžiamos literatūros – grėsė kalėjimai ir tremtys. Vėliau į knygnešius buvo leidžiama net šaudyti“, – pasakojo I. Stepukonienė, kurios giminėje taip pat buvo daug atsidavusių knygnešių.

Į knygos „Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte“ pristatymą atvykęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas irgi kalbėjo su jauduliu. „Esu iš Zapyškio, o tai juk – knygnešių žemė. Jurgis Žitinevičius, Baltramiejus Sutkus, Andrius Vištelis-Višteliauskas, Antanas Rinkus-Rinkevičius, Vincas Tamulaitis, Motiejus Oleka, Marija Daukšaitė-Dambravičienė“, – daugybę pavardžių vardijo meras.

Knygos autorės patikinimu, didvyriškos knygnešių pastangos puoselėti lietuvybę ir kultūrą padėjo atkurti Lietuvos valstybę. O labiausiai dėl to reikėtų nusilenkti Zapyškio, Garliavos ir kitų Pakaunės miestelių žmonėms.

Garliavos bibliotekoje vykusiame renginyje dar prisiminta, kad Zapyškyje vasaras leisdavo ir vienas pagrindinių atgimimo šauklių Vincas Kudirka. Didelė tikimybė, kad „Tautišką giesmę“ jis parašė kaip tik šiame miestelyje. I .Stepukonienė patvirtino, kad Zapyškio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje V. Kudirka ne tik grodavo smuiku, bet ir slėpė savo rankraščius. „Tai suteikia šiai bažnytėlei dar daugiau dvasinio krūvio“, – pažymėjo istorijos tyrinėtoja.