Slaugytoja Laima Baršauskienė: kaip pažvelgti mirčiai į akis? Pereiti į pagrindinį turinį

Slaugytoja Laima Baršauskienė: kaip pažvelgti mirčiai į akis?

2024-12-19 14:05

Savo debiutinę knygą „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai. Slaugytojos užrašai“ pristačiusi Laima Baršauskienė ragina: „Nustokime gyventi automatu, mokykimės gyventi mąstydami. Tik taip gulint mirties patale širdį skaudės gerokai mažiau – o skaudės vis tiek – dėl vėjais iššvaistyto gyvenimo.“

Slaugytoja Laima Baršauskienė: kaip pažvelgti mirčiai į akis?
Slaugytoja Laima Baršauskienė: kaip pažvelgti mirčiai į akis? / M. Savičiūtės nuotr.

Kai prieš kelerius metus paliatyviosios pagalbos specialistę pakvietė skaityti paskaitų, pirmosios temos buvo sausokai darbinės – apie paliatyviąją pagalbą ir slaugą namuose. Tačiau jai visuomet norėjosi kalbėti ne tik apie pragulų priežiūrą, jų profilaktiką bei panašius „techninius” slaugytojo darbo momentus. „Galiausiai, savo kalbėjime ridendamasi ten, kur ridenasi visi mano pacientai (ir mes, sveikieji), nusiridenau iki mirties temos. Ir į ją panirau iki kaklo. Supratau, kad apie mirtį kalbėti man įdomiausia, svarbiausia, kad tai apatinė mano statinio sija, galiausiai – pats pamatas, atspirties taškas, reziumė“, – atvirauja slaugytoja, paliatyviosios pagalbos specialistė, lektorė, konsultantė.

– Kalbėti apie mirtį – tai ne tik apie skausmą, širdgėlą ir netektį. „Kalbėti apie mirtį – tai kalbėti apie gyvenimą“, – teigiate knygoje. Tad apie ką jūsų paskaitos, o dabar – ir knyga?

– Kalbu, teisybė, apie gyvenimą, apie žmogaus būtį kaip didžiulę (arba sudžiūvėlę, susitraukėlę) spalvingą (arba bespalvę, pilką) įvykių, patirčių, jausmų, poelgių mozaiką ir visas įmanomas iš to išplaukiančias pasekmes ir išvadas. Nes apie mirtį ką tu žmogus ten beprikalbėsi. Kur ji atsiranda – jau minučių, kartais tik akimirkų reikalas. Trumpai: sustojo kvėpavimas, nustojo plakti širdis. Va, jums ir visa „pasaka“ apie jos didenybę.

Kažkur, regis, Suvalkijoje, buvo svarsčiusių: eiti ar neiti į mano paskaitą, bet visgi nusvėrė tas neiti. Atgarsiai kiek prajukino – taigi, kad ten tik pavadinimas bauginantis buvo, o kalbėjo tai visai ne apie mirtį, be reikalo nėjome, sakė, kad buvo visai įdomu ir nė kiek nebaisu. Man keista, kaip žmonės geba įsivaizduoti tą kalbėjimą. Aš gi ne koks technikas, aiškinantis, kas vyksta žmogaus organizme, koks organas kaip baigia savo veiklą, kas po ko eina ir kaip tas galutinai išsijungęs organizmas pradeda irti.

Kodėl verta narplioti šitą kurkuliškai suraizgytą temą? Nes pagrindinė mirties temos paskirtis – mokyti prasmingai, vertai gyventi, kad mirštant netektų kankintis dėl nenugyvento, o tik šiaip prabėgusio pro šalį gyvenimo. Ir jeigu jums vertė, pavyzdžiui, kuo daugiau savo laiko (tiksliau – gyvenimo) pakeisti į prabangią materiją (kurios su savimi nepasiimsite nė gramo, o mirti galite jau šiandien, maža ką), tai patarčiau įsivaizduoti, kad gyventi jums liko tik metai. Ar tuos metus irgi plušėtumėte gailėdami sau poilsio, dėmesiu apvogdami mylimiausius žmones ir save vien tam, kad ir toliau gausintumėte „turtus“, jais puikuodamiesi prieš tuos, kuriems į jūsų reikalus giliai nusispjauti? Nes jie murkdosi savo balose ir vargsta su savomis paranojomis, ką apie juos pagalvos kiti, kaip svarbiuosiuose reitinguose sureitinguos. Visada verta savęs paklausti: kodėl aš tai darau; kam man to reikia; ar tikrai reikia; kokių turiu poreikių, kuriuos laikau padu užmynęs, užslopinęs, paslėpęs?

– Galite patarti, kaip susitaikyti su mintimi, kad vieną dieną ateis negalia, liga ir mirtis?

– Nežinau, kaip susitaikyti su tuo, kad negalia, ligos gal, o mirtis tikrai mus kažkada susiras. Siūlyčiau pradėti nuo investicijų, kurios gali gausiai atsipirkti ir užgožti visas baimes. Žodžiu, ruoštis tam, kas neišvengiama.

Trumpai: sustojo kvėpavimas, nustojo plakti širdis. Va, jums ir visa „pasaka“ apie jos didenybę.

Sukurti, atkurti gerus santykius su mums svarbiais žmonėmis (tai suteikia saugumo jausmą, sumažina nerimo, streso, įtampos lygį). Atsisveikinti su toksiškais santykiais, nekenčiamais darbais, nemėgstamomis vietomis, žema saviverte, kompleksais, žmogiškosiomis lenktynėmis ir kitais, gal tik jums būdingais kliuviniais. Dėl tokių atsimojavimų gali išnykti nuodijantis pavydo jausmas, išdžiūti pykčių, keršto, nuoskaudų, baimių, kalčių klodai. Lengva pasakyti, sunku padaryti? Tikrai taip! Tai norite to susitaikymo ar ne? Jei visgi norite, gerai, kad yra specialistų, priemonių gausa, ir tai, pridėjus jūsų pastangas, gali duoti stulbinančių rezultatų. Vieša paslaptis – darbo bus daug ir turbūt nelengvo, bet atsipirks su kaupu. Papildomai gal neminėsiu apie tinkamos mitybos, judėjimo, reikiamo poilsio ir kitą naudą, ir be minėjimo tai kiekvienas žinome.

Tiesa, yra viena labai rimta kliūtis, kurią įveikia mažuma. Rašydama knygą aš būtent per tą kliūtį ir lipau. Koją kelti teko tikrai aukštai. Radęs savo stipriausius gebėjimus, skambiau – talentus, ir tinkamai juos įdarbinęs, panaudojęs žmogus „rizikuoja“ mirti lengvai ir be vidinių kančių. Esu pastebėjusi, kad besijaučiančio įvykusiu ir prasmingai nugyvenusiu gyvenimą žmogaus mirtis jam atrodo savalaikė ir nesureikšminta, savotiškas noras išeiti į užsitarnautą poilsį. Savo darbe kartais tai išgirstu pasakant žodžiais.

Jeigu niekaip negebame rasti savo paskirties ar radę neįveikiame jos panaudoti, tai Dievulis mums turi paruošęs atsarginę opciją – neatlygintiną, savanorišką pagalbą vargstantiems, skurstantiems, kenčiantiems, ligotiems, neįgaliems, išsižadėtiems žmonėms ir gyvūnams, visai gyvajai gamtai. Neretai ir medikais tampama būtent dėl tos lemtos satisfakcijos, galimybės pasijusti naudingam, reikalingam, darančiam neaprėpiamai daug dėl kitų, nežinant, kad pirmiausia tai darai dėl savęs.

Kai kuriems (įskaitant mane) prisiminus senelius ar močiutes (tai buvo lyg ir visai neseniai), prisimename ir tą

senobinį jų pasiruošimą savo pačių mirčiai. Su apreiškimais kam, kai numirs, pranešti, ką kaip atlikti, kur užgesusius pakavoti. Su dėželėmis (sykiais ir karstų dėžėmis), kuriose viskas iki triusikėlių ir nosinaitės, kad niekam vargti ir lakstyti nereikėtų. Tai visų pirma gražus rūpestis artimaisiais. Mažiau lakstymo, daugiau pasibuvimo, iki žemėmis užbers. Be to, rūbas, karstas toks, kokio žmogus norėtų (jeigu jam svarbu), o ne kokį primes laidojimo reikalais užsilakstę artimieji ar ritualinių reikmenų pardavėja.

Atrodo, niekniekis, koks skirtumas, kaip sustingusį, bejausmį kūną apvilks. Kam jokio skirtumo, o kam net ir labai svarbu. Jei esate tas, kuriam svarbu, derėtų būti viską apreiškus, net jei pavyktų pergyventi tuos, kuriems tuos pageidavimus susakėte. Ko čia bijoti, blaškytis? Juk nereikia apie tai pasakoti kasdien, pakanka vieno aiškiai viską sudėliojančio karto. Nebūtina net ta dėželė, suparėdkavos artimieji, bet jie turi žinoti, kaip, ką ir kur. Na, o jei nesvarbu, vadinasi, nesvarbu.

– Anksčiau žmonės ruošėsi mirčiai ir mokėjo mirti? Dabar skubama kuo greičiau anapus keliaujantį žmogų dar nuvežti į ligoninę ne tik todėl, kad pabandytų jį išgelbėti, bet kad neliktum su mirtimi akis į akį...

– Manau, anksčiau žmonės mokėjo mirti, o šiandien jau nebemoka visai. Beje, kaip ir gyventi. Tik pusėtinai imituoja gyvenimą. Nūdienos žmogui labai rimtas trukdis – žinojimas apie neribotas galimybes ir mėginimas kuo daugiau jų išnaudoti. Arba – pyktis, pavydas apsukriesiems, klimpimas į depresiją, kad lieki vien su žinojimu, pats neišdrįsdamas nieko „svarbaus“ imtis. Laisvė rinktis ir daryti, ką nori su savimi, užkrauna ir didžiulę atsakomybę. Jei imi tik laisvę, o atsakomybės krataisi – vargas tau, žmogau.

Galimybių išnaudojimo tema menu vieno kaimo turizmo sodybos šeimininko pasakojimą, kai jie nustojo skirstyti paslaugas, atskirai kiekvieną jų įkainodami. Ėmė ir visas sudėjo vienon krūvon su sodybos (ar kambario) nuomos kaina. Kiek nori, tiek naudok, kaina ta pati. Tai vienas diedukas, norėdamas atmušti investiciją, ir dviračiu važiavo, ir valtimi plaukė, ir pirtyje parinosi, ir kubile kubilinosi, ir tenisą žaidė, ir dar krūvą visokių veiklų veikė, kol vos vos ligoninėje nuo pervargimo neatsidūrė. O atvažiavo... ilsėtis.

Dažnai pamintiju, kad būtų kur kas paprasčiau neišmintingam žmogui turėti įsikirstas savo galimybių „lubas“. Kaip kokiam Indijos žemiausios kastos atstovui, kuris ant Gango kranto degina nabašnykus. Jis ramus, nes žino, kad kaip tėvo, senelio ir prosenelio, taip ir jo paskirtis – dūmais paleisti ir krūvute pelenų paversti mirusį žmogų. O jeigu galvosi, kad tu velionį perduodi į mirties dievybės Kali rankas, tai gal net ir visai svarbiam pasijusti pavyktų.

Mūsų protėviams taip pat buvo santykinai lengviau ir jau tikrai kur kas paprasčiau nei šiandieniam žmogui. Kai vien dėl būtinybės išgyventi visą dieną taip sunkus darbas lenkė, tai vakare jau ne iki Maslow piramidžių viršūnių bebuvo. Ir be jų šeimoje kiekvienas žinojo savo vietą ir paskirtį. Tada gyvenimuose visai dar nuo snarglėtos vaikystės buvo daug mirties. Ji buvo arti, čia pat, glaudžiu lankstu aplink. Kad ir kiek tau nepatiktų ar baugintų dalykai, su kuriais susiduri dažname žingsnyje, net nepajunti, kaip prie jų pripranti, su jų buvimu susitaikai, kol jie nepastebimai tampa savasties dalis.

Gyvuliai gaišo, paliegusius, susižalojusius pribaigdavo, kiaules pjovė, vištoms galvas kirto, kačiukus, šuniukus skandino, veršelius iš jaunų telyčių virvę pririšę išplėšinėjo nesigilindami, mato tai maži vaikai ar ne. Jei jau prakutę, tai tokiuose procesuose pagalbininkais buvo šaukiami.

O dabar? Jokiu būdu vaiko į laidotuves, jokiu būdu! Saugokime nuo psichikos traumų! Visada viskas vaikams bus per sunku, skaudu, traumuos? O aš manau, kad ne. Vaikai gan adaptyvūs ir gerokai plastiškesnės psichikos nei mūsų, suaugėlių. Viskas priklausys nuo to, kaip gebėsime jiems išaiškinti, skausmingiems dalykams iš anksto parengti ir, galiausiai, kokį mūsų pačių elgesį tais momentais matys mūsų vaikai. Tačiau kur kas paprasčiau izoliuoti, nei prie nepatogios temos padirbėti. Taip ir paleidžiame į gyvenimą dorai neapsiplunksnavusius, bet jau privalančius savarankiškai skraidyti.

– Tad, kaip mokomės gyventi, turėtume mokytis ir mirti?

– Koks dzenbudistas, matyt, pasakytų, kad mūsų gyvenimas tėra ilgas (arba nelabai) pasiruošimas mirčiai, ir tiek. Taip pagal juos, o pagal mus? Kas pagal mus ir mums yra tas gyvenimas? Kokio aštrumo žvilgsniu jį preparuojame? Kiek vertės, svarbos jam suteikiame? Kodėl pinigas, daiktas, įvairiausias materialusis turtas, šiandien – telefonas, kompiuteris, internetas, socialiniai tinklai savo (ne mūsų) naudai nelygioje kovoje į užribius nustumia buvimą gamtoje, su savimi, su artimaisiais, nieko neveikimą, paveikų rūpestį sveikata, būtinas miego valandas, aktyvų poilsį, knygą, lėtumą, mąslumą?

Ignoruojame žinojimą, kad mirsime, stengdamiesi jo nepaversti realiu suvokimu. Nes tas suvokimas į miltus sumaltų mūsų vartotojiško gyvenimo filosofiją. Didžiuma to, ką darome, ko siekiame, dėl ko plūkiamės, staiga netektų prasmės, gal net minimalios savo vertės. Pagaliau suvoktume, kad net kiekviena nauja, visai nereikalinga batų pora ar perteklinis maisto krepšys, jau nekalbant apie stambius pirkinius, prieš tapdami tais pirkiniais, buvo pinigai mūsų piniginėse, o iki tol – vieninteliu nepagausinamu ir kasdien tik nepastebimai mąžtančiu mūsų didžiausiu turtu – laiku, o jis – tai mūsų gyvenimas. Aiškiai suvokus, kad brangias valandas, metus, net dešimtmečius, o kartais ir visą savo gyvenimą, va, jau baigiame išmesti šiukšlynan, pasidarytų nepakeliamai sunku, skaudu ir pikta ant savęs, kvailio besmegenio.

Čia panašiai, kaip tam priklausomam nuo alkoholio žmogui. Kol atsišaudai teiginiais, kad normalu kas vakarą susileisti porą skardinių alaus, o penktadieniais prie šašlykučių gurkšnoja visi, kas tik burnas turi, kad gurkšnoja visa Europa, kad ispanai kožną patiekalą nulydi taure raudonojo ar baltojo vyno, tol tau viskas gerai ir nieko keisti nereikia. Bet užtenka pripažinti, kad turi rimtą problemą, kuri kenkia ne tik tavo fizinei ir psichikos sveikatai, bet dar ir visam būriui su tavimi vienaip ar kitaip susijusių žmonių, supranti, kad turi imtis veiksmų. Turi keisti subūdavotą padėtį ir keistis pats.

Taip ir su mirtimi. Kai prisipažinsi pats sau, kad jos bijai, išsiaiškinsi, kodėl, teks, kaip tam gėrėjui, kažko imtis. O tai nebūtinai bus lengva. Gal net sunkiau, nei numesti kelias dešimtis kilų svorio ar nustoti skrolinti. Todėl ir stengiamės apsimesti, kad „viskas kaip pas visus, normalius, žmones“.

– Knygoje jūs pasakojate, kad, vos žmogus atgula į patalą, artimieji pamiršta, kas jis toks, ką mėgo, kas jį pradžiugintų, o mato tik ligonį... Ko nori ligonis, ypač skaičiuojantis paskutines savo dienas?

– Pakeisti sauskelnes, atnešti dubenį maisto, perkloti lovą, pasirodo, yra kur kas paprasčiau už pastangas apkabinti, rasti tinkamiausią žodį, momentą, apskritai – rasti savo žmogui laiko be įtampos, amžino skubėjimo tiesiog pabūti su juo.

Laikas ir dėmesys šiandien yra vieni didžiausių deficitų ir prabangos „prekių“. Neretam atrodo gerokai pertekliška (arba tiesiog nėra poreikio nei noro) kažkam vienam, tik jam, atkirpti valandą dvi. Perkloti lovai, maisto lėkštei atnešti ar naktipuodžiui išnešti tereikia keleto minučių. Ir tai įsigudriname vertinti tokiu pačiu pliusu kaip gerokai ilgesnį buvimą šalia be jokio „techninio“ reikalo. Gal net be jokios žodinės komunikacijos, tiesiog jaukiai apkabinus pabūti draugėje visiškoje tyloje, kai gerai girdisi mintys ir širdies dūžiai, kai geriausiai jaučiame odos šilumą ir kūno kvapą.

Mūsų artimasis mirs, ir žodžiai gali gana greitai išblankti, sunykti, ypač kai jie nebuvo žeidžiantys, nemalonūs (tuos dažniausiai įsimename). Mieli šilti sakiniai neretai įgauna vientiso, švelnaus audeklo pavidalą, sakytum, tampa jo gijomis. Prabangi tyla išlieka ilgiau, ji – galingas, daugelio neįvaldytas instrumentas. Joje, kaip minėjau, lieka kvapai, lietimo pojūčiai, nežodiniai garsai: gal laikrodžio tiksėjimas ant sienos, gal tik pora gegutės kuktelėjimų už lango...

Knygoje rasite, kaip nutiko su mano, tada penkiametės, prisiminimais, mirus tėvui. Labai gali būti, kad viskas, ką ten aprašiau, tik mano itin lakios vaizduotės kūrinys, paremtas išsamiais mamos pasakojimais. Bet į tai neįeina kvapų įsiminimas. Jis tikras, mano pačios. Tik kad juos, kvapus, pasiglemžė mano pasąmonė ir tvirtai užrakino, atsiradus progai išleisdama po mažą, bet itin ryškų dūmelį – tėtės kvapo trauką. Tai supratau ne taip ir seniai – pradėjusi gilintis į mirtį.

Jei tik vienu sakiniu ir visgi patarimu – rodykite meilę, nuoširdų rūpestį, to žmogaus svarbą, reikalingumą jums, sustabdę skubėjimą, lėkimą, nustūmę „neatidėliotinus“ reikalus velniop. Ir savo elgesiu nuolat skaudžiai nebaksnokite: „Tu ligonis...“, o atvirkščiai: „Tu žmogus, tu mums labai svarbus ir mylimas žmogus“. Pasistenkite prisiminti, kas buvo (ir turbūt tebėra) svarbu būtent jam. Galų gale paklauskite, pasiūlykite, priminkite.

Žodžiai – gerai, bet blogai, jei tai tik plikos, bereikšmės, po kelias sudurtos raidės. Jei tas šiaip taip išspaustas „aš tave myliu“ nė iš tolo nepanašus į tiesą. Na, bet padoru tai pasakyti. O realybė – „vis dar nesu tau atleidusi už skriaudas, abejingumą, atstūmimą“. Taigi pradėti vertėtų nuo pastangos atleisti (ne pamiršti), suprasti, kad buvo priežasčių (kurių tu nežinai), dėl kurių žmogus pasielgė taip, kaip pasielgė. Tuo metu jis tiesiog negalėjo kitaip, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų. Motina vaiką į šulinį įmeta ne savo malonumui, o kažkodėl praradusi sveiką nuovoką, aptemus protui. Muša, uja, žemina, nes ją ir jos motiną panašiai skriaudė, ir jai tai tiesiog auklėjimo norma. Taip, nenormali, net iškrypėliška, taikoma automatiniu režimu, nutuokiant, kad tai negerai, bet realiai to nesuvokiant.

Jeigu visgi pavyks atleisti, tai ta kukli valanda su puodeliu arbatos ir jūsų šilta ranka ant kaulėto ten link besiruošiančiojo peties, jutubui grojant Šopeną (ar „Vėl gegužio žiedai“), lėtas ir detalus seno mamos albumo pervertimas ar paskutinė Tado Blindos peržiūra su tėvu gali būti didžiausia dovana, kokią dar galite įteikti, netgi jei jie to nenusipelnė. Tai taip pat didžiausia dovana jūsų patiems sau. Susigrumti ir laimėti kovą su pykčiu, nuoskaudomis, poreikiu keršyti yra labai didelė pergalė ir vienas laimingo gyvenimo durų raktų.

Didis dzenbudistas Frankas Ostaseskis (pasaulyje pripažintas atjaučiamosios slaugos mokytojas, lietuviškai galima perskaityti jo knygą „Penki kvietimai“ – red. past.) savo įkurtame hospise sykį įsiropštė į lovą pas vienišą, niekam nereikalingą, baimėje skęstantį mirštantįjį. Jį apkabino ir tas jaukiame Franko glėbyje iškeliavo anapusėn. Man tai atrodo nesuvokiamo masto dovana žmogui, kurio gal niekada niekas švelniai nelietė, neglamonėjo, rankomis negodojo (nes jis ir pats gal to niekada nedarė), gal jam niekas niekada iš viso jokių dovanų nedovanojo, gal to nedarė ir jis pats. Regis, tai buvo benamis bedalis, o gavo tai, ką nebūtinai gaus turtais aptekęs, „visų gerbiamas“ žmogus.

Istorijos, priverčiančios perkainoti vertybes

Pačiame karantino įkarštyje socialinę erdvę tiesiog sudrebino L. Baršauskienės įrašas feisbuke: medikė papasakojo apie vaikus, kurie diktatoriškai nutarė, kad jų šeimai – tarp jų ir ligotiems garbaus amžiaus tėvams – skiepai nereikalingi. Tačiau virusas jų (ir tėvų) neaplenkė...

„Tėvų žudikai“ – taip pavadintu įrašu dalijosi tūkstančiai. Tada ne vienas atrado už širdies griebiančias slaugytojos istorijas, kurias ji publikavo savo feisbuko paskyroje. Apie paskutines gyvenimo valandas skaičiuojančią moterį, kuri sukaupusi kuklias jėgas vos vos kilsteli prie čiužinio priaugusią ranką su iškeltu į viršų nykščiu ir ištaria „Vo!!!“, taip pagirdama ryškiai geltonas ją lankančios medikės kelnes. Apie mamą, dienas leidžiančią su niekada neužaugsiančiu dideliu vaiku tarp kalnų jo mėgstamų dėlionių.

Knygoje „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ (Išleido BALTO leidybos namai) L. Baršauskienė fiksuoja jautrias, graudžias ir skaudžias slaugytojos kasdienybės akimirkas, jos virsta istorijomis, priverčiančiomis susimąstyti, pasverti ar net perkainoti vertybes. Atvirai pasakoja apie pasiaukojantį medikų darbą, sudėtingus jo užkulisius ir atveria įsisenėjusias sveikatos sistemos žaizdas.

„Kai gavau pasiūlymą sudėti savo aprašytas istorijas į knygą, nežinojau, kodėl, bet sutikau. Dabar jau žinau. Tai tas pat, kas ir tada, kai į žmones prabylu kitokiu – gyvu žodžiu. Ne kartą esu girdėjusi tikinimą, kad tos istorijos ne tik papasakoja, bet ir priverčia susimąstyti, pasverti savo gyvenimą, perkainoti vertybes, moko vienokių ar kitokių dalykų“, – įžangoje rašo autorė.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų