„Mes, ortodoksai ir katalikai, pirmiausia esame krikščionys, išpažįstame ir garbiname vieną ir tą patį Dievą, bet skirtingomis apeigomis. Tarp Maskvos ir Konstantinopolio patriarchatų skirtumai visai neesminiai, tai vienas tikėjimas, viena pasaulinė Ortodoksų bažnyčia“, – aiškina Ortodoksų bažnyčios Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje kancleris kunigas Vitalijus Mockus.
Tačiau be labiausiai juntamo skirtumo tarp šių bendruomenių – švenčių kalendoriaus – prieš pusketvirtų metų atsirado esminė skirtis: Maskvos patriarchatas remia Rusiją kare su Ukraina. 2022 m. tai viešai pasmerkę penki Lietuvos ortodoksų dvasininkai, tarp jų ir V. Mockus, buvo pašalinti iš kunigų luomo. 2023 m. Visuotinis patriarchas panaikino bausmes ir priėmė juos tarnauti į Konstantinopolio patriarchatą.
Kaip šiandien gyvena besiplečianti šio patriarchato bendruomenė Lietuvoje – „Kauno dienos“ interviu su V. Mockumi.
Vienuolika parapijų
– Kiek per pustrečių metų, kai Lietuvoje atkurta Konstantinopolio patriarchato stačiatikių bendruomenė, susikūrė parapijų, kiek yra kunigų?
– Maskvos patriarchatui nepriklausome nuo 2022 m. vasaros, o į Konstantinopolio patriarchatą esame priimti 2023 m. vasarį, paskui įsteigtas Konstantinopolio patriarchato egzarchatas Lietuvoje. Per šį trumpą laikotarpį jau turime vienuolika bendruomenių: keturios – Vilniuje, kitos – Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Anykščiuose, Tauragėje.
Tarnauja vienuolika dvasininkų. Egzarchą Justiną Kiviloo Lietuvai paskyrė iš Estijos, nes tarp mūsų nėra nė vieno vienuolio, o Ortodoksų bažnyčioje vyskupu gali būti tik vienuolis, nes egzarchas ateityje bus ir vyskupu. Beje, Estijoje maždaug tokie procesai, kaip kad dabar Lietuvoje, vyko dar 1990-aisiais. Tad mūsų egzarchas gerai suprato, kas čia vyksta.
– Kokia dalis Lietuvoje nuo seno gyvenančių stačiatikių Lietuvoje perėjo į Konstantinopolio patriarchato bendruomenę?
– Kai nebuvo alternatyvos, visi ortodoksai priklausė Maskvos patriarchatui, nedidelis skaičius – Graikijos bažnyčiai, bet lankydavosi tose pačiose Maskvos patriarchato bažnyčiose.
Dabar atsirado ir kita to paties tikėjimo religinė bendrija, tačiau nebuvo naujo gyventojų surašymo, tad neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek jai save priskiria. Didžioji dauguma ne kasdien ir net ne kas mėnesį lanko pamaldas, daugiau ateina per Velykas, Kalėdas. Tačiau, pavyzdžiui, Kaune į Mažąją Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kurioje tarnauju, Didįjį šeštadienį pašventinti valgių atėjo apie 1 tūkst. žmonių, į pamaldas naktį ir Atvelykio rytą – daugiau kaip 200. Tiesa, sunku atskirti, vietiniai jie ar pabėgėliai iš Ukrainos ar Baltarusijos, – juk kiekvieno nepaklausi.
Pagal Lietuvos ortodoksų mastą, per tokį trumpą laiką, kai atsikūrė Konstantinopolio patriarchatas Lietuvoje, vienuolika vidutinio dydžio bendruomenių yra nemažai. Tarp Maskvos patriarchato 55 bendruomenių Lietuvoje yra tik kokios penkios ar šešios, kuriose sekmadieniais būna per 100 žmonių.
Praktikuojantys Lietuvos stačiatikiai, žinoma, girdėjo apie naują, Konstantinopolio patriarchato, bendriją. Tačiau didelė jų dalis yra vadinamojo rusiškojo pasaulio dalis, jo propaguotojai. Jie niekada nebus mūsų Bažnyčios tikintieji. Jie liko Maskvos patriarchate, kaip ir didžioji dalis dvasininkų.
Manau, apie 80 proc. Maskvos patriarchato Lietuvoje tiek kunigų, tiek tikinčiųjų laukia „išvaduotojų“ ir augina jiems gvazdikus.
Kai kurie važiuoja į Maskvą ir savo vaikus ten veža, sako, kaip ten gerai, koks gražus miestas. Tačiau jie savo vaikams nepasakoja, kad šiuo metu ten yra tokia politika, kuri tą gražų miestą ir gražią šalį pavertė tokia, kuriai ranka nespaudžiama. Jie viską vaizduoja pozityviai, taip pat ir Maskvos patriarchą Kirilą, kuriam uždrausta įvažiuoti į Lietuvą, tačiau jis čia pozityviai retransliuojamas ir didelės dalies vietos ortodoksų pozityviai vertinamas.
– Prie kurios – Maskvos ar Konstantinopolio – religinių bendruomenių daugiau jungiasi tikintieji pabėgėliai iš Ukrainos ir Baltarusijos?
– Tarp baltarusių nemažai yra ir katalikų, bet mūsų parapija baltarusių kalba yra viena didžiausių. Tikintieji ukrainiečiai pabėgėliai dalijasi net į keturias grupes ir tik viena yra mūsų: yra protestantų, graikų apeigų katalikai, ypač iš Vakarų Ukrainos, Maskvos patriarchato ortodoksai ir nepriklausomos Ukrainos ortodoksų bažnyčios tikintieji, kurie ateina pas mus.
Mes, ortodoksai ir katalikai, esame krikščionys, išpažįstame ir garbiname vieną ir tą patį Dievą, bet skirtingomis apeigomis.
Moralinis vertinimas
– Bažnyčia, ir ne tik Stačiatikių, deklaruoja esanti nepolitizuota institucija, tačiau istorija rodo, kad ji visada buvo ir yra politikos veikėja. Jei apie 80 proc. Maskvos patriarchato kunigų ir tikinčiųjų laukia „išvaduotojų“, vadinasi, ji – tikras penktosios kolonos lopšys?
– Visos valdžios vos ne kiekvienoje šalyje Bažnyčią nori turėti kaip įrankį, kuriuo naudojantis galima pasiekti žmones. Sakyčiau, Maskvos patriarchatas Rusijoje tapo viena iš Vyriausybės ministerijų. Kita vertus, Bažnyčia nedalyvauja politikoje ta prasme, kad dvasininkai nekelia savo kandidatūrų į jokio lygmens valdžios institucijas, negali priklausyti jokiai partijai, Bažnyčia nekovoja dėl vietos valdžioje.
Tačiau apie visus procesus, taip pat ir politinius, Bažnyčia gali ir turi pasisakyti iš moralės pozicijų. Todėl mes ir pasisakėme prieš karą. Bažnyčia negali įsakyti jį sustabdyti, bet gali paraginti tai padaryti, ji išsako savo vertinimą moraliniu požiūriu. Iš moralės pozicijų tai nuodėmė, negalima šitaip elgtis, ir tai pasakėme. Tai ne politika, tai šalia vykstančių skaudžių reiškinių vertinimas iš moralinės pusės, ką kaip dvasininkai privalome daryti nesikišdami į politiką.
Tačiau už tai buvome nubausti. Maskvos patriarchatas šiandien yra politinių procesų subjektas, savo noru ėmė dalyvauti politinėje veikloje ranka rankon su Rusijos valdžia.
– Kitose Europos šalyse irgi yra Maskvos patriarchatui priklausančių stačiatikių bendruomenės. Ar ir ten, kaip kad jūs, penki kunigai Lietuvoje, yra perėjusių į Konstantinopolio patriarchatą?
– Ir kitur buvo nedidelė dalis ortodoksų kunigų, taip pat Rusijoje, kurie nesutiko su karo propaganda; jie buvo suspenduoti ir nubausti. Kai kurie išvyko į Vakarų Europos šalis ir ten buvo priimti į kitų patriarchatų jurisdikciją. Nėra taip, kad kurios nors šalies, taip pat ir ES, visi ortodoksų kunigai priklausytų Maskvos patriarchatui, – yra ir Konstantinopolio, ir kitų. Pavyzdžiui, Lenkijoje nėra Maskvos patriarchato parapijų, bet nėra ir Konstantinopolio patriarchato parapijų, nes ten yra sava nepriklausoma Ortodoksų bažnyčia, nors ji nekritikuoja Maskvos patriarchato ir jo prašymu nebendrauja su mumis – Konstantinopolio patriarchato kunigais Lietuvoje.
Statys katedrą
– Kokiomis kalbomis Konstantinopolio patriarchato parapijose Lietuvoje aukojamos šv. Mišios?
– Esame Lietuvoje ir pagrindinė kalba – lietuvių, bet atsižvelgiame ir į tikinčiųjų sudėtį. Kaune pamaldos vyksta atskirai ukrainietiškai, atskirai lietuviškai; Vilniuje – lietuvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių kalbomis.
– Visos ortodoksų bažnyčios Lietuvoje, deja, liko Maskvos patriarchato žinioje. Kur vyksta jūsų bendruomenės pamaldos?
– Lietuvoje kol kas neturime savo maldos namų, tad laikinai kur nors prisiglaudžiame. Klaipėdoje suteikta galimybė melstis Klaipėdos universiteto koplyčioje, Tauragėje – patalpoje prie katalikų bažnyčios klebonijos, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje – katalikų bažnyčiose, Anykščiuose – Antano Baranausko ir Antano Vienuolio muziejuje, Vilniuje – buvusiame Lukiškių kalėjime, Švč. Trejybės (Trinapolio) bažnyčioje, o baltarusiams ir ukrainiečiams – iš savivaldybės nuomojamose nedidelėse patalpose. Esame dėkingi suteikusiems mums tokias galimybes.
Tai, kad neturime savo maldos namų, mus truputį stabdo. Išskyrus nedidelę koplytėlę Vilniaus senamiestyje, mūsų bendruomenės tikintieji gali užeiti pasimelsti tik per pamaldas, nes tik tada ten gali rasti kunigą; kitu metu neturime kur pakviesti žmonių.
– Ar nesudėtinga ortodoksų šv. Mišias aukoti katalikų bažnyčioje, kur altorius atrodo kitaip nei ortodoksų?
– Gyvename Lietuvoje, tad mums nekeista būti katalikų bažnyčioje. Be ikonostaso – ne mūsų tradicija, bet tokios aplinkybės. Tikintiesiems – keista, bet kartu ir įdomu, nes jie mato, kas vyksta už altorių atskiriančios sienos, to jie nematydavo ortodoksų bažnyčioje. Tai net pasitarnavo misijai išaiškinti pamaldų eigą ir prasmę.
– Kokios perspektyvos jums turėti savo maldos namus?
– Esame įsteigę fondą, tiesa, jis dar tik pradeda darbą. Fondas rūpinsis pirmiausia mūsų pagrindinės bažnyčios – katedros – statyba Vilniuje. Kaune ir kitur ieškome variantų – ne taip lengva pasistatydinti ne šiaip namą ar pastatą, o religinės paskirties.
– Gal įmanoma atgauti kuriuos nors maldos namus iš Maskvos patriarchato? Ar vyksta koks nors tarpusavio bendravimas tarp jo ir Konstantinopolio patriarchatų pasauliniu mastu?
– Maskvos patriarchatas vienašališkai nutraukė visus ryšius su Konstantinopolio patriarchatu, paragino tai padaryti ir kitas nepriklausomas pasaulio Ortodoksų bažnyčias, kurių iš viso yra penkiolika, bet nė viena nepasekė jų pavyzdžiu.
Maskvos patriarchato tikintiesiems negalima priimti komunijos Konstantinopolio ir kai kuriose kitose bažnyčiose, juo labiau dalyvauti bendroje veikloje. Tai galioja pasauliniu mastu.
Lietuvoje yra išlikusios keturios bažnyčios, statytos dar Konstantinopolio patriarchato, tačiau šiuo metu neturime teisinio pagrindo jas atgauti, tik moralinį. Kol kas tai tik mūsų istorija.
Parama nedraugams
– Koks oficialus jūsų Bažnyčios statusas Lietuvoje? Kai sakoma, kad Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje – viena iš tradicinių religinių bendruomenių, tai kuri – Maskvos ar Konstantinopolio?
– Ir Maskvos, ir Konstantinopolio patriarchatų ortodoksai yra tradicinės religinės bendrijos Lietuvoje. Formaliai mes Konstantinopolio egzarchatą įsteigėme, tačiau istoriškai iš tikrųjų atkūrėme jo veiklą Lietuvoje po priverstinio jos nutraukimo, kai Maskvos patriarchatas XVII a. pabaigoje uzurpavo visą Kyjivo metropoliją, kuriai priklausėme, o ši buvo Konstantinopolio patriarchato dalis.
Dėl pavadinimų dabar – didelė painiava. Kai buvo viena stačiatikių / ortodoksų religinė bendruomenė, svarbu buvo atpažinti, kad tai stačiatikiai / ortodoksai. Kai atkurta Konstantinopolio patriarchato veikla, bendruomenes reikėtų įvardyti taip, kaip priklauso pagal kanonų teisę. Mes taip ir įvardijame – esame Konstantinopolio patriarchato egzarchatas Lietuvoje.
Tačiau Maskvos patriarchatas niekur nemini, kad jie yra Maskvos patriarchato dalis, o naudoja neformalų pavadinimą – Lietuvos stačiatikių bažnyčia, nors dauguma jos kunigų net lietuviškai nemoka. Tai nesusipratimas, kurį reikia spręsti, nes taip klaidinami žmonės. Tačiau jie kategoriškai nenori pripažinti tos problemos ir vengia prisipažinti, kad yra Maskvos patriarchato dalis, eilinė vyskupija.
– Ar gaunate Lietuvos valstybės paramą kaip tradicinė religija?
– Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, ir Maskvos patriachatas, ir mes įtraukti į šį procesą, kaip ir kitos tradicinės religinės bendruomenės, esame dėkingi Vyriausybei. Tik problema, kaip pamatuoti, kiek kurių yra, nes parama skiriama pagal bendruomenių ir tikinčiųjų skaičių. Manau, tai ateities darbas – rasti metodiką ir sąžiningai apskaičiuoti.
Tačiau išsakėme mintį, kad gal į lėšų skirstymo procesą reikėtų įtraukti ir vertybinį vertinimą: nors dauguma tų, kurie čia meldžiasi už Kirilą ir platina „rusų pasaulio“ idėjas, – Lietuvos piliečiai, bet ar šiandienėmis aplinkybėmis tai nėra antivalstybinė veikla – Lietuvos piliečiams pozityviai pristatyti patriarchą Kirilą? Kaip vertinti tai, kad, vieną kartą formaliai paskelbus antikarinę poziciją, toliau atsisakoma komentuoti tai ir krikščioniškai reaguojama į tolesnius patriarcho Kirilo ir kitų pasisakymus, lyg jų nebūtų, o parapijiečiai tai supranta, kaip teigiamus pasisakymus, nes bažnytinė vadovybė tyli? Jokiu būdu nereikia pradėti viešų politinių karų, bet vertybinį vertinimą reikėtų turėti omenyje.
Kuo skiriamės
– Kokių, be kalendoriaus, yra skirtumų tarp Maskvos ir Konstantinopolio patriarchatų stačiatikių? Ar skiriasi liturgija, kita bažnytinė tvarka?
– Jei ir yra skirtumų, tai jie, paprastai sakant, nėra didesni nei tarp Lietuvos ir, pavyzdžiui, Ispanijos katalikų. Štai kalėdaičių per Kūčias būna tik Lietuvoje ir Lenkijoje, kitur pasaulyje – ne. Vis dėlto juk visur – tie patys katalikai, skiriasi tik vietinės tradicijos, kurios puošia tą šalį ir tautą.
Tarp Maskvos ir Konstantinopolio patriarchatų skirtumai taip pat neesminiai. Tai vienas tikėjimas, viena pasaulinė Ortodoksų bažnyčia. Vienas iš labiausiai Lietuvoje juntamų skirtumų – kalendorius. Maskvos patriarchatas naudoja senąjį, arba Julijaus, pagal kurį Kalėdos – sausio 7 d., o Konstantinopolio patriarchatas jau 100 metų naudoja atnaujintą Julijaus kalendorių, pagal kurį šventės sutampa su Katalikų bažnyčios. Štai ir dabar Žolinę, stačiatikiams – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Užmigimo, o katalikams – Švenčiausiosios Mergelės Ėmimo į dangų dieną, šventėme rugpjūčio 15-ąją, o pagal senąjį kalendorių tai būtų dviem savaitėmis vėliau.
Lietuvoje, katalikiškoje šalyje, švęsti didžiąsias šventes, kai švenčia visi, gera ir praktiška, nes tai susiję ir su nedarbo dienomis, atostogomis, ypač vaikų. Kalendorius nėra dogma, jis prireikus gali būti pakeistas.
– Tarp katalikų ir stačiatikių kunigų kasdienio gyvenimo požiūriu labiausiai matomas skirtumas, kad stačiatikiai gali turėti šeimą. O kuo skiriasi katalikų ir stačiatikių dvasingumas?
– Tai plati tema ir paprastai net per keletą valandų nepapasakosi. Tačiau pirmiausia reikia pabrėžti, kad ir katalikai, ir ortodoksai esame krikščionys: išpažįstame ir garbiname vieną ir tą patį Dievą, Mariją, bet skirtingomis apeigomis. Turime vieną Šventąjį Raštą, tas pačias šventes ir tuos pačius sakramentus, kurių esmė ta pati. Tačiau, nors 1 000 metų, iki XI a. vidurio, gyvavome kaip viena Bažnyčia, bet apeigos, liturgija, pamaldos išoriškai skyrėsi: Vakaruose buvo vienokios, Rytuose – kitokios, nes skiriasi Vakarų ir Rytų mentalitetas. Vis dėlto, nepaisant apeigų skirtumų, esame labai artimos viena kitai bendruomenės.
– Su Lietuva susijusių šventųjų Stačiatikių bažnyčia turi net daugiau nei Katalikų. Papasakokite, kokių Lietuvoje yra jų relikvijų, kitų ortodoksams labai svarbių vietų.
– Žinomiausi – trys Vilniaus kankiniai: Antanas, Jonas ir Eustachijus. Jų palaikus, relikvijas galima pamatyti Šv. Dvasios vienuolyno bažnyčioje Vilniuje.
Yra svarbios Marijos ikonos ir su jomis susietos vietos. Ortodoksų bažnyčioje labai gerbiama ir antrąją Kalėdų dieną švenčiama Aušros vartų Marijos ikonos šventė. Taip pat svarbi Vilniaus Mergelės Marijos ikona, nors Lietuvoje yra tik kopija. Pirmojo pasaulinio karo metu ji buvo išvežta į Maskvą ir dingo. Ortodoksų bažnyčios kalendoriuje yra ir švenčiame Pažaislio ikonos šventę.
Dar viena svarbi vieta – Anykščių rajone, Surdegyje, nedideliame miestelyje, kur gyvena gal 100 žmonių. Čia 1530 m. apsireiškė Mergelė Marija, toje vietoje trykšta šaltinis, buvo pastatyta bažnyčia. Ikonos originalas – Maskvos patriarchato Kauno parapijoje. Švenčiame šios ikonos šventę per Žolinę ir šiemet ten vyko gražus jos minėjimas.
Surdegyje veikęs stačiatikių vienuolynas nustojo veikti XX a. pradžioje. Bažnyčios pastatas perduotas katalikams, o vienuolyno pastatai sunyko, dalį jų yra įsigijęs privatus asmuo. Vienas korpusas, kuriame sovietmečiu buvo mokykla, neblogai išlikęs. Jis dešimčiai metų panaudai perduotas Konstantinopolio egzarchatui. Jį reikia remontuoti, restauruoti ir tada ten įsteigsime dvasinį centrą. Duos Dievas, atkursime ir Šventosios Dvasios vienuolyną.
Dievo dovana
– Jūs gimėte Jonavoje, esate lietuvis. Ar augote stačiatikių šeimoje, jei pasirinkote šią bažnyčią?
– Mane pakrikštijo Katalikų bažnyčioje, tačiau katalikiška šeima buvome tik formaliai – neidavome į bažnyčią kiekvieną savaitę, manęs nemokė melstis. Paauglystėje sutikau žmogų, kuris gyveno ir tebegyvena tikėjimu. Ta moteris, apie 30 metų vyresnė už mane, buvo pasaulietė, ne vienuolė, bet kiekvieną jos žingsnį lydėjo malda, mačiau, kaip krikščioniškai ji gyvena kiekvieną dieną. Tai mane įkvėpė ir pasakiau: noriu būti toje bendruomenėje, kuri išugdo tokius krikščionis, o ne tik sekmadieninius.
– Esate dvasininkas jau beveik 30 metų su maža pertrauka, kai dėl kritikos Maskvos patriarcho Kirilo prokremliškai pozicijai karo Ukrainoje atžvilgiu buvote pašalintas iš kunigų luomo. Kaip atrodė Jūsų pasaulietinis gyvenimas?
– Šiemet gruodį bus 30 metų, kai esu dvasininkas. Per tuos septynis mėnesius, kai juo negalėjau būti, dirbau pavežėju, nes reikėjo išgyventi, išlaikyti šeimą.
Tačiau ne tai buvo sunkiausia, nors iki to laiko nebuvau to daręs. Dabar irgi dirbu pasaulietinį darbą viename fonde, nes iš parapijų išgyventi neįmanoma. Sunkiausia buvo, kad negalėjau aukoti šv. Mišių. Negaliu be komunijos, tad važiuodavau į Latviją ar Lenkiją, kur manęs nepažįsta, nes Maskvos patriarchato kunigams buvo ir tebėra draudžiama su mumis bendrauti. Kartą buvau nuvažiavęs į Prahą, radau, kur vyko ortodoksų pamaldos. Atsidaro altoriaus vartai, o mano akyse – ašaros, nes suprantu, kad turiu būti prie altoriaus, o negaliu. Mes buvome įsitikinę, kad bažnytinis teismas neteisėtas, bet vykdėme jo nurodymus, padavėme apeliaciją ir laukėme, kol paskelbs jo sprendimą negaliojančiu. Laukiau to momento, kai vėl galėsiu aukoti šv. Mišias.
Kunigui be šv. Mišių nepakeliama. Visa kita, palyginti su tuo, niekas.
– Linkiu, kad daugiau nereikėtų būti kunigu, negalinčiu aukoti šv. Mišių.
– Duok Dieve, nes kunigo funkcijos – Dievo dovana ir, jei ją brangini, jos netekti baisu.
Projektas „(Ne) SAVI“ portale https://www.diena.lt (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
